Dviračiai, odos dirbiniai, batai, auksinės plunksnos, apsiaustai, kostiumai, baltiniai, laikrodžiai, žiedai, – visa tai karo metu labai naudingos prekės.

Viena, kas buvo negera, – tai, kad Bublicas savo žmonelės labai bijodavo. O stora ji buvo ir pikta! Maždaug kaip gestapo viršininkas. Ir kojos jos buvo kaip kaladės, ir veidelis susiraukšlėjęs, lyg iš šuns gerklės ištrauktas. Ir kalbėti ji žmoniškai nemokėdavo, – vis rėkdavo. Žiauriai tekdavo vargšui Bublicėliui už našlių ir gyvanašlių aptarnavimą!

Paskendęs savo bizniuose, Bublicas kalinių reikalais visai nesidomėjo ir nieko bloga jiem nedarė. Jis jų ne tik nemušė, – jis ir jų nusižengimų – ne tik pats nematydavo, bet ir kitiem apie tai nieko niekam nesakydavo. Esesininkui ir dar raštinės viršininkui tai buvo jau labai daug.

Už aiškiai padarytą jam šunybę Bublicas, būdavo, retkarčiais esesiškai subliaus, šūktels pusiau juokais:

– Tai ką, ar jūs norite, kad manyje senoji SS dvasia atgytų?

Apsaugok, Viešpatie! Kas tokios biaurybės norės!

Seniau, matyti, jo geroko bandito būta, jei gąsdina jisai savo senąja dvasiai Seniau dirbo jisai kituose lageriuose, ir, tur būt, siuto it avinas, į uodegą įkirptas. Štuthofe jis jau buvo ožys beragis. Jam – bet tik kas nors pašal su sijonu būtų... O man jisai buvo ir visiškai geras.

Kai patekau pas jį dirbti, aš buvau jau klipata kaip reikiant. Išbadėjęs kaip žiurkė bažnyčioj. Sutinusiom kojom, klebatuojančia širdim ir visokiu tenai kinkų drebėjimu. Bublicas neversdavo manęs daug dirbti. Dar daugiau, – jis parūpino man pridedamus pietus – iš SS virtuvės likučių. Pats kažkur nuorganizavo man karišką katiliuką, kad galėčiau tuos pietus pasiimti.

SS virtuvės pietūs, palyginti su mūsiškiais, lageriniais, buvo šedevras. Tų pietų likučius, – kartais jų būdavo visas bosas, – duodavo beveik visiem kaliniam, dirbantiem raudonuose namuose. Duodavo juos su visos valdžios žinia, bet vis dėlto slaptai. Visi viršininkai tai žinojo – jų leidimu tai buvo ir daroma, bet valgyti reikėdavo slaptai. Virtuvėje valgyti negalima, reikia išsinešti. Kiti kaliniai valgydavo tuose kambariuose, kuriuose dirba, bet man tai sunkiai buvo įvykdoma. Pas Bublicą į raštinę nuolat užeidavo visokie pareigūnai, Chemnicas, Majeris. O kai jie, būdavo, užeina – nors lįsk su puodu po stalu. Norom nenorom teko pasiieškoti pietum patogesnės vietelės. Radau. Puikiai susitvarkiau, – išvietėje. Ten ramu buvo. Balti kokliai, balti aliejiniai dažai. Erdvu. Kiek sunkiau buvo puodas išplauti, bet išmokau ir tai padaryti. Ypatingas tai buvo būdas. Patentas. Taip sau, veltui, dėl gražių akių – nesakomas.

Deja, ši mano idilija turėjo greit baigtis. Toje patogioje vietelėje buvo pagautas vienas garsus kapas sutuoktuvines pareigas beatliekant. Po tokios istorijos iš tosios vietelės buvo išmušami kaliniai, norėję tenai užeiti ir su nekalčiausia intencija, pavyzdžiui, darbo metu dūmelį kitą nutraukti...

Su Bublicu sugyvenome maždaug bičiuliškai, tiktai dėl bavariečių būdo niekaip negalėdavome taikingai susigiedoti. Aš, keletą gražių metelių praleidęs Bavarijoje, Miunchene bestudijuodamas, buvau Bavarijos mylėtojas. Bublicas keikė bavariečius išsijuosęs, aš juos gyniau susijuosdamas.

– Įsivaizduok, – sako jis man, – kas per šlamštas tie bavariečiai!

Jis, Bublicas, 1940–41 metais dirbęs koncentracijos lageryje, Dachau garsiajame. Dachau – toli nuo Gdansko. Jis buvęs toli nuo savo žmonelės.

– Žinoma, – sako jisai, – jaunam vyrui norisi kartais ir su mergaitėm, šiaip ir taip, pasivaikštinėti, sakysime... – Bet, – spiaudėsi Bublicas, – kai tik bavariečiai pamato, kad kokia jauna mergaitė vaikšto su vyriškiu SS uniformoj, – tuojau tą mergaitę tėvai išveja iš namų, jos atsižada ir giminės... Kas per niekšybė! Kodėl tie žalčiai nieko nesako savo mergom, kai jos ulioja su vyriškiais kariuomenės uniformoje?! O kai su SS – šitokį skandalą kelia! Bestijos tokie!

– Pone šarfiureri, – sakau, – pats kaltas buvai: eini pas mergaites ir velkies uniformą... Ką gali žinoti, kur kas kada kaip?..

– Kodėl čia prūsės taip nedaro? Prūsėm – vis tiek...

– Na, apie prūses bavariečiai, – sakau, – nekaip labai šneka. Jie sako: pakviesk prūsę atsisėsti, tai ji tuoj ir atsigula...

– O bavarietės – kitokios? – karščiuojasi Bublicas. – Va, Miunchene, Bavarijos sostinėje, Kenigsplace, šalia skulptūros muziejaus ir tapybos galerijos, stovi toksai obeliskas. Kai pro šį obeliską prošal eina dvidešimties metų bavarietė su rūtelių vainikėliu, tasai obeliskas ima svyruoti... Bet įsivaizduok, jisai ligšiol nė karto nėra svyravęs!

– Kaipgi jis svyruos, – sakau, – kad tenai nuolat prošal prūsės vaikšto su SS uniforma!

Apatinės raštinės šefas, lagerio šreibštubės, atseit, mūsų raštinės, komandos kapas buvo lenkas Augustas Zagorskis, kalinių tarpe vadinamas geležiniu lagerio kancleriu.