Zagorskio padėjėjas raštinėje buvo Bruno Renkaiskis [Bruno Rękajski], – taip pat labai doras ir garbingas vyras, kilęs iš Grudziondzo. Prieš karą buvo jisai lenkų generalinio štabo antrojo skyriaus karininkas, dirbęs Poznanėje. Pasibaigus vokiečių – lenkų karui, vokiečiai jį tučtuojau suėmė, iškėlė jam bylą, kaltindami, kad jis veikęs prieš Trečiojo reicho interesus. Tačiau vietos teismas jį išteisino. Išteisinamąjį sprendimą Berlyno aukščiausioji teismo įstaiga patvirtino, motyvuodama, kad jis teisėtai dirbo karininko darbą valstybėje, kurią Vokietija buvo pripažinusi ir palaikė su ja draugiškus santykius, – dirbo jisai savo krašto gerovei, – už tai vokiečių teismas negalįs bausti. Tokio turinio raštą jam įdavė kalėjimo administracija ir atrakino kalėjimo duris. Tačiau už kalėjimo vartų laukė jo gestapo agentai.

Vos peržengusį kalėjimo slenkstį sulaikė jį gestapininkai, atėmė iš jo teismo sprendimo nuorašą ir atgrūdo į Štuthofo lagerį, kur jisai ir plūkėsi ketverius metus.

Protingas, labai geros širdies, labai gyvo temperamento buvo tasai keturių dešimčių metų vyras, nuo vargo jau pradėjęs šiek tiek senti.

Zagorskis ir Renkaiskis – buvo įtakingiausi lagerio lenkų visuomenės nariai. Jų žodis būdavo lemtingas lagerio lenkiškajai politikai. Mane, patekusį į raštinę, priėmė jie su išskėstomis rankomis. Guodė kaip galėdami, darbais neužversdami. Mokė lageriškai dirbti: neskubėti, darbas – ne vilkas – nepabėgsiąs, o mano sveikata esą jau pabėgusi... Jie priglobė mane valgydino ir stiprino, padėdami žaizdas išgydyti, – jų šviesus paveikslas neužges mano širdyje, kol ji tik mano krūtinėje plastės!

Jiedu išgyveno lageryje skaudžią tragediją, rimtai nebenorėdami iki karo pabaigos iš lagerio išeiti.

Jiedu abu buvo vedę. Jiedviejų žmonos liko laisvėje. Jos pačios, norėdamos išsilaikyti ir savo vyram kiek galint padėti, turėjo įsidoičinti, – įsivokietinti. O vyrai pasiliko lenkai. Jeigu jie būtų buvę iš lagerio paleisti, jie pas savo šeimas grįžti nebegalėtų. Oficialiai jie buvo lenkai, o žmonos – vokietės, nors ir trečios rūšies. Už lenkų santykius su vokietėmis turėtų abu grįžti į lagerį. O būti laisvėje ir slėptis nuo savo šeimos – taip pat paniekinama kančia.

Geležinis Augustas rimtai įtikinėjo mane, kad visų saugiausia – karo pabaigos laukti kaip tiktai lageryje. Čia esą blogiau jau nebebus. Kas kartas padėtis vis gerėjanti ir gerėsianti. Jei iki šiol gyvas išlikai, toliau jau nebežūsi. Čia tave nei sąjungininkai bombarduos, nei vokiečiai į SS dalinius mobilizuos, – nei vers tave kokius negarbingus dokumentus pasirašyti.

Aš pasilikau pas juos dirbti ir dirbau iki galo savanoriu – ir tuomet, kai man, kaip garbės katorgininkui, darbas buvo jau nebeprivalomas. Be jokio darbo lageryje sėdėti iš viso labai kvailas reikalas. Garbės katorgininko padėtis – labai opus dalykas. Kiekvieną momentą galėjo tave grąžinti į bendrą bloką ir išgrūsti vėl į miško koloną. Pasilikdamas senojoj vietoj, vis daugiau vilties turi ir nenumatytais atvejais joje pasilikti. Pagaliau – čia žmonės tokie geri. Ir iš raštinės – taip toli matyti: visas lageris, visi žmonės, visa tvarka, – visa reikalingoji medžiaga...

XXXI. Politiniai katorgininkai

Visi lagerio kaliniai buvo suskirstyti pagal „nusikaltimo“ rūšį ir dėvėjo atitinkamos spalvos trikampį šalia numerio ant krūtinės ir ant kelnių kiškos, nors lageryje jie buvo traktuojami, skiriami į darbus ir baudžiami visi vienodai. Šiokių tokių privilegijų turėdavo tiktai vokiečiai kriminalistai.

Visų svarbiausia bent – visų gausiausia kalinių rūšis buvo politiniai, oficialiai vadinami „schutzhaft-politisch“. Visi jie nešiojo raudoną trikampį. Visi jie buvo pasmerkti sėdėti lageryje, jei tik liks gyvi, mažiausia, iki karo pabaigos. „Nusikaltimų“ atžvilgiu politinių kalinių sąstatas buvo itin įvairus. Buvo čia įvairių tautų politiniai veikėjai, bet buvo ir žmonės, kurie niekuomet nieko bendra su politika neturėjo.

Iš vokiečių čia buvo vienas kitas likęs senųjų vokiečių kairiųjų partijų atstovas, koks centro partijos veikėjas, – ir dar šis tas. Buvo vienas net iš pirmųjų dešimties nacionalsocialistų partijos narių, artimas Hitlerio bendradarbis, buvęs nacių oficiozo „Angriff“ laikraščio redaktorius. Vadinosi jisai Fejus [Vey], po įvairius lagerius seniai besibastąs. Tai buvo apie penkiasdešimt metų vyras, augalotas, petingas, tik po lagerius šiek tiek sunykęs. Jis buvo puikus mitinginis oratorius, turėjęs griausmingą balsą ir aiškią tareną, aštrų sąmojį, smailų liežuvį. Tai buvo itin gabus demagogas, stačiai demagogijos klasikas.

Su Hitleriu susipyko jisai dėl politikos Vatikano reikalu, – baisiai siuto jisai prieš Vatikaną ir iš viso prieš krikščionis, jo žodžiais tariant, „žydiško Dievo garbintojus“. Jis turėjo savo teoriją ir jėzuitų reikalu: visas karas esąs tiktai jėzuitų intrigų vaisius. Čionai jėzuitai esą dirba išvien su masonais, – ir vieni, ir kiti esą tas pats žydiškas velnias...