Ir po lagerį besivalkiodamas, Fejus buvo pasiutęs rasistas, – didžiavosi jisai arijų rase, kurią jis dar vadino nordische – šiaurinė. Ir mane labai vertino už tai, kad aš buvau, kaip jam atrodė, būdingas šiaurinės rasės padaras.

Buvo čia ir neaiškios praeities sanitarijos leitenantas, civiliame gyvenime sodų architektas, vokietis Ničė [Nietsche]. Dalyvavęs kare, sužeistas, turėjęs sužalotą šlaunį, invalidas jau. Gyrėsi, į lagerį esąs patekęs už intymius santykius su lenkaitėmis... Kaune, kur jam esą sužalotą koją gydė. Tačiau, atrodo, kaltos buvo čia ne tiek lenkaitės, kiek... kokainas. Taip bent jo bylos kaltinamuose dokumentuose buvo parašyta.

Ničė skelbė savotišką teoriją, kad vokiečiai karo nieku būdu negalį pralaimėti. Esą tai kas, kad karo laukuose vokiečiai karą prakiš, – tai nieko esą nereiškia. Tegu, sako, rusai okupuos visą Vokietiją. Vokietija, kaip ir visa Europa, pasidarys komunistiška. Vokietija vis tiek bus Europos centras. Kadangi Vokietija turi labai gabią ir gausią inteligentiją, vokiečiai per ją turėsią labai didelės įtakos Maskvai, faktinai – vis tiek vokiečiai valdysią Europą. Šios pažiūros prisilaikė ne vienas Ničė. Ši teorija iš viso buvo gana populiari vokiečių tarpe. Ją dėstė man net vienas senas vokiečių komunistų partijos narys.

Buvo čia dar gyvas likęs generolo Šleicherio adjutantas, leitenantas Resleris [Rossler], dešimtį metų prasimaivęs po lagerius. Jis buvo gal pats inteligentiškiausias vokietis visame lageryje. Laikės nuošaliai nuo kilų vokiečių. Varė itin atkaklią kovą prieš vokiečių banditų partiją. Kadangi lagerio valdžia tuos banditus kaip tiktai rėmė, Reslerio pastangos nueidavo niekais. Jis buvo užėmęs itin atsakingą vietą, jis buvo arbeitseinzaco, darbo biuro, kapas, faktinai buvo viso biuro vedėjas. Kalinio į tą ar kitą darbą paskyrimas buvo gyvenimo ar mirties klausimas. Todėl tad nuo Reslerio priklausė daugelio daugelio gyvybiniai reikalai. Jis buvo labai humaniškų pažiūrų vyras, atmintinai mokėjęs pusę Šilerio veikalų ir nuolat juos citavęs, – ir parašęs vergišką, beviltiškai kvailą, niekingą Štuthofo lagerio kalinių himną, kuris dažnai tekdavo po apelio visiem kaliniam giedoti.

Vokiečių politinių kalinių Štuthofe buvo maža, įdomesnių egzempliorių jų tarpe – dar mažiau.

Pagrindinę politinių kalinių masę sudarė lenkai ir rusai, – jų gi lageryje buvo visų daugiausia. Na, ir kitų tautų kaliniai, išskiriant žydus ir čigonus, buvo beveik išimtinai politiniai. Tačiau jų kalinimo priežastys buvo labai skirtingos.

Priklausymas slaptom politinėm organizacijom, pasipriešinimas vokiečių okupacinei valdžiai, priklausymas partizanam ir santykių su jais palaikymas, atsišaukimų platinimas, užsienio radijo klausymas – na, visa tai suprantamos kalinimo priežastys.

Bylose gana dažnai kalinimo priežastis buvo nurodoma: Staatsbeträchtliche arba Staatsfeindliche Ousserungen – valstybei nedraugingi išsireiškimai, kurie labai dažnai buvo pasakyti tiktai privačiuose laiškuose. Arba: politisch nicht einwandfrei, – politiškai ne be priekaištų; kartais pilietis buvo tiktai įtariamas, kad jis politiškai esąs ne be priekaištų – ir važiuodavo už tai į lagerį, mažiausia, iki karo pabaigos, faktinai dažnai jam tai reikšdavo: mirties bausmė. Arba: unerlaubtes Musiziern – nepavelytas muzikavimas. Ką jis tenai, kur ir kaip muzikavo – perkūnas jį žino, bet vis dėlto atvažiavo į lagerį, virto klipata ir mirė patvory, – tai tau ir muzika! Arba: unerlaubtes Aufenthalt auf dem Bahnhof – buvimas geležinkelio stotyje be leidimo. Šis mėgėjas žiopsoti į išvažiuojančią publiką lageryje taip pat mirė.

Lenkus sodindavo į lagerį dar ir už tai, kad jie atsisakydavo užsirašyti vokiečiais, – dokumentuose buvo žymima: Volksliste abgelehnt – atmetė pasiūlymą įsivokietinti. Už tokį akiplėšiškumą buvo taip pat faktinai skiriama mirties bausmė.

Žymus skaičius buvo dar rasinės politikos aukų – vokiečių, lenkų ir rusų.

Vokiečius sodino lagerin už tai, kad jie turėjo santykių su lenkėm ar rusėm, o lenkus ir rusus – už santykius su vokietaitėmis. Čia ėjo bendra tvarka vienų ir kitų vyrai ir moterys. Kartais šioje srityje atsitikdavo gana painių dalykėlių.

Sėdėjo toksai vokietis monteris, faktinai – buvęs lenkas, tik susivokietinęs. Laisvėje jisai turėjo lenkaitę sužadėtinę. Už santykius su ja jis pateko į lagerį. Išsėdėjęs čionai dvejus metus, jis gauna staiga pranešimą iš gestapo: jis esąs jau laisvas, jis galįs jau važiuoti namo ir vesti savo sužadėtinę – ji esanti jau įsivokietinusi, – dabar santykiai su ja jau nebebaudžiami.