Gavęs tokį pranešimą, tasai monteris keikiasi, kad net sienos linksta. Kuriem velniam jis dvejus metus lageryje atpliekė? Ir jis dabar ves tą savo seną sužadėtinę, kad jis lageryje jau spėjo įsigyti naują, – jaunesnę ir meilesnę! Išvažiuodamas jisai keikės ir koliojos, kad jo besiklausant viduriai gedo...

Buvo čia dar toks vokietis, Rytprūsių baronas, – apšepęs, nusipešęs, kokių šešių dešimtų metų išsigimėlis. Pateko už meilės ryšius su tarnaite lenke.

– Na, barone, – sakau jam – kaipgi čia tau dabar senatvėje pasitaikė tokia nuodėmė?

– Po velnių, kokia senatvė?! – nusistebėjo jisai, – aš dar visai pajėgus, o mano žmona jau dveji metai serga. Ką gi aš galėjau daryti?

– Žinoma, žinoma, – sakau, – ponia baronienė pati kalta, kad užsimanė sirgti ne laiku...

Gailiai atsidusęs, sako jis vėl man:

– O kaip ten pas jus Lietuvoje sekasi vokiečių kolonistam?

Esą jis, išėjęs iš lagerio, norėtų važiuoti Lietuvos kolonizuoti.

– O, – sakau, – neblogai sekas, maždaug vidutiniškai. Kai kurie iš jų jau pakarti, kitiem karti šakos jau parinktos... Kas liečia tave, tai beržo šakos tau bus gaila. Pakars tave ant tvoros.

Nuo tos dienos baronas su manimi nebesisveikino. Juo labiau, kad jis netrukus trim dienom buvo pasodintas už vagystę į bunkerį, ir jis įtarė, kad tai buvo mano intrigų vaisius...