Bylose gana dažnai kalinimo priežastis buvo nurodoma: Staatsbeträchtliche arba Staatsfeindliche Ousserungen – valstybei nedraugingi išsireiškimai, kurie labai dažnai buvo pasakyti tiktai privačiuose laiškuose. Arba: politisch nicht einwandfrei, – politiškai ne be priekaištų; kartais pilietis buvo tiktai įtariamas, kad jis politiškai esąs ne be priekaištų – ir važiuodavo už tai į lagerį, mažiausia, iki karo pabaigos, faktinai dažnai jam tai reikšdavo: mirties bausmė. Arba: unerlaubtes Musiziern – nepavelytas muzikavimas. Ką jis tenai, kur ir kaip muzikavo – perkūnas jį žino, bet vis dėlto atvažiavo į lagerį, virto klipata ir mirė patvory, – tai tau ir muzika! Arba: unerlaubtes Aufenthalt auf dem Bahnhof – buvimas geležinkelio stotyje be leidimo. Šis mėgėjas žiopsoti į išvažiuojančią publiką lageryje taip pat mirė.

Lenkus sodindavo į lagerį dar ir už tai, kad jie atsisakydavo užsirašyti vokiečiais, – dokumentuose buvo žymima: Volksliste abgelehnt – atmetė pasiūlymą įsivokietinti. Už tokį akiplėšiškumą buvo taip pat faktinai skiriama mirties bausmė.

Žymus skaičius buvo dar rasinės politikos aukų – vokiečių, lenkų ir rusų.

Vokiečius sodino lagerin už tai, kad jie turėjo santykių su lenkėm ar rusėm, o lenkus ir rusus – už santykius su vokietaitėmis. Čia ėjo bendra tvarka vienų ir kitų vyrai ir moterys. Kartais šioje srityje atsitikdavo gana painių dalykėlių.

Sėdėjo toksai vokietis monteris, faktinai – buvęs lenkas, tik susivokietinęs. Laisvėje jisai turėjo lenkaitę sužadėtinę. Už santykius su ja jis pateko į lagerį. Išsėdėjęs čionai dvejus metus, jis gauna staiga pranešimą iš gestapo: jis esąs jau laisvas, jis galįs jau važiuoti namo ir vesti savo sužadėtinę – ji esanti jau įsivokietinusi, – dabar santykiai su ja jau nebebaudžiami.

Gavęs tokį pranešimą, tasai monteris keikiasi, kad net sienos linksta. Kuriem velniam jis dvejus metus lageryje atpliekė? Ir jis dabar ves tą savo seną sužadėtinę, kad jis lageryje jau spėjo įsigyti naują, – jaunesnę ir meilesnę! Išvažiuodamas jisai keikės ir koliojos, kad jo besiklausant viduriai gedo...

Buvo čia dar toks vokietis, Rytprūsių baronas, – apšepęs, nusipešęs, kokių šešių dešimtų metų išsigimėlis. Pateko už meilės ryšius su tarnaite lenke.

– Na, barone, – sakau jam – kaipgi čia tau dabar senatvėje pasitaikė tokia nuodėmė?

– Po velnių, kokia senatvė?! – nusistebėjo jisai, – aš dar visai pajėgus, o mano žmona jau dveji metai serga. Ką gi aš galėjau daryti?

– Žinoma, žinoma, – sakau, – ponia baronienė pati kalta, kad užsimanė sirgti ne laiku...

Gailiai atsidusęs, sako jis vėl man:

– O kaip ten pas jus Lietuvoje sekasi vokiečių kolonistam?

Esą jis, išėjęs iš lagerio, norėtų važiuoti Lietuvos kolonizuoti.

– O, – sakau, – neblogai sekas, maždaug vidutiniškai. Kai kurie iš jų jau pakarti, kitiem karti šakos jau parinktos... Kas liečia tave, tai beržo šakos tau bus gaila. Pakars tave ant tvoros.

Nuo tos dienos baronas su manimi nebesisveikino. Juo labiau, kad jis netrukus trim dienom buvo pasodintas už vagystę į bunkerį, ir jis įtarė, kad tai buvo mano intrigų vaisius...

Kaltinamieji dėl vokiškos rasės gadinimo buvo daugiausia svetimšaliai darbininkai. Tik naciški įstatymai ne visas tautas vienodai traktavo. Už meiliškus santykius su vokietėmis lagerio kančiomis bausdavo tiktai rusus ir lenkus, kitų gi tautų žmonėm nieko nedarydavo. Net nacių taip nemėgiamieji žydai – ir tie nevisi vienodai buvo traktuojami. Tuo tarpu kai Rytų Europos žydai už santykius su vokietėmis buvo žudomi, pačios Vokietijos žydai už tai gaudavo tiktai lagerį, o Prancūzijos ir Olandijos žydai – ir be lagerio gyvi išlikdavo.

Pagal rasės gadinimo paragrafą į Štuthofą rusų ir lenkų darbininkai buvo gabenami paprastai šitokia tvarka. Išveždavo juos į ūkius darbams. Vyrai iš tų ūkių buvo paimti į karą, namie buvo vienos moterys. Čia velnias ne kartą ir pasukdavo pagundą. Bet, reikia pripažinti vokietės buvo gana ištikimos savo mylimiesiem. Jos savo nuodėmės bendrininkų ir lageryje neužmiršdavo. Jos, rizikuodamos pačios patekti į lagerį, atsiųsdavo jiem siuntinių.

Rusus atsiųsdavo dar iš karo belaisvių lagerių. Esą jie tenai prieš naciškus dėsnius nusikalsdavę, komunistinę propagandą varydavę, – mūsų lageris jiem buvo už tai pabaudai skirtas.