Gavęs tokį pranešimą, tasai monteris keikiasi, kad net sienos linksta. Kuriem velniam jis dvejus metus lageryje atpliekė? Ir jis dabar ves tą savo seną sužadėtinę, kad jis lageryje jau spėjo įsigyti naują, – jaunesnę ir meilesnę! Išvažiuodamas jisai keikės ir koliojos, kad jo besiklausant viduriai gedo...
Buvo čia dar toks vokietis, Rytprūsių baronas, – apšepęs, nusipešęs, kokių šešių dešimtų metų išsigimėlis. Pateko už meilės ryšius su tarnaite lenke.
– Na, barone, – sakau jam – kaipgi čia tau dabar senatvėje pasitaikė tokia nuodėmė?
– Po velnių, kokia senatvė?! – nusistebėjo jisai, – aš dar visai pajėgus, o mano žmona jau dveji metai serga. Ką gi aš galėjau daryti?
– Žinoma, žinoma, – sakau, – ponia baronienė pati kalta, kad užsimanė sirgti ne laiku...
Gailiai atsidusęs, sako jis vėl man:
– O kaip ten pas jus Lietuvoje sekasi vokiečių kolonistam?
Esą jis, išėjęs iš lagerio, norėtų važiuoti Lietuvos kolonizuoti.
– O, – sakau, – neblogai sekas, maždaug vidutiniškai. Kai kurie iš jų jau pakarti, kitiem karti šakos jau parinktos... Kas liečia tave, tai beržo šakos tau bus gaila. Pakars tave ant tvoros.
Nuo tos dienos baronas su manimi nebesisveikino. Juo labiau, kad jis netrukus trim dienom buvo pasodintas už vagystę į bunkerį, ir jis įtarė, kad tai buvo mano intrigų vaisius...
Kaltinamieji dėl vokiškos rasės gadinimo buvo daugiausia svetimšaliai darbininkai. Tik naciški įstatymai ne visas tautas vienodai traktavo. Už meiliškus santykius su vokietėmis lagerio kančiomis bausdavo tiktai rusus ir lenkus, kitų gi tautų žmonėm nieko nedarydavo. Net nacių taip nemėgiamieji žydai – ir tie nevisi vienodai buvo traktuojami. Tuo tarpu kai Rytų Europos žydai už santykius su vokietėmis buvo žudomi, pačios Vokietijos žydai už tai gaudavo tiktai lagerį, o Prancūzijos ir Olandijos žydai – ir be lagerio gyvi išlikdavo.
Pagal rasės gadinimo paragrafą į Štuthofą rusų ir lenkų darbininkai buvo gabenami paprastai šitokia tvarka. Išveždavo juos į ūkius darbams. Vyrai iš tų ūkių buvo paimti į karą, namie buvo vienos moterys. Čia velnias ne kartą ir pasukdavo pagundą. Bet, reikia pripažinti vokietės buvo gana ištikimos savo mylimiesiem. Jos savo nuodėmės bendrininkų ir lageryje neužmiršdavo. Jos, rizikuodamos pačios patekti į lagerį, atsiųsdavo jiem siuntinių.
Rusus atsiųsdavo dar iš karo belaisvių lagerių. Esą jie tenai prieš naciškus dėsnius nusikalsdavę, komunistinę propagandą varydavę, – mūsų lageris jiem buvo už tai pabaudai skirtas.
Sėdėjo čia ir viena tokia vokiečių jaunavedžių porelė, iš Gdansko miesto, Brevs pavarde. Žmona, penkių dešimčių metų, gerokai pasidėvėjusi moteris, atsisėdo už tai, kad turėjo labai lipšnią širdį, nuolat įsipainiodavo į meilės istorijas su lenkais. Jos vyrą gi patupdė už tai, kad jis savo aistringosios žmonelės nesuvaldo. Vienas vokiečių katalikų kunigas pakliuvo už tai, kad žydo vaiką pakrikštijo. Iš viso, už žydų globojimą daug kas buvo lageryje atsidūręs. Viena moteris rusė, inžinierė, pateko už tai, kad karvių melžti nemokėjo. Labai dažnai, būdavo, vokiečių ūkininkai, nenorėdami darbininkui algos mokėti ar žiemą maitinti jo, dėl kokio nors niekaniekio prikibdavo ir įskųsdavo policijai – ir darbininkas važiuodavo į lagerį kaip politinis kalinys.
Pateko į lagerį ir fašistinės Italijos vicekonsulas Gdanske. Jis 1943 metais, vasarą išvažiuodamas atostogų, savo gyvenamąją vilą buvo išnuomavęs vienam gestapininkui. Grįžęs iš atostogų, jis nori gyventi savo viloje, bet gestapininkas jo jau nebeįsileidžia. Patraukęs gestapininką į teismą, jis bylą laimėjo, bet už tą laimėjimą patsai atsidūrė koncentracijos lageryje, – gestapininkas pasiliko jo viloje gyventi.
Kai vokiečiai pradėjo trauktis iš Rusijos okupuotųjų sričių, likusius civilius gyventojus ėmė varyti į Vokietiją. Daugelis tų gyventojų buvo atgabenta į koncentracijos lagerį. Suėmimo priežastis dokumentuose buvo atžymėta: evakuacija!
Patekdavo čia moterys su mažais vaikais, net žindomais kūdikiais. Kūdikis – taip pat žmogiškas vienetas, gaudavo ir jisai numerį, o prie numerio – trikampį, – kaipgi kitaip? Bet kokį gi trikampį jam duosi? Jis gi dar ne vagis, ne biblijos tyrinėtojas. Ir duodavo kūdikiui raudoną trikampį – politinio nusikaltėlio! Tas pat būdavo ir su tais piliečiais, kurie lageryje gimdavo.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Kodėl pasakotojas vardija tokias suėmimo priežastis kaip „nepavelytas muzikavimas“ ar buvimas stotyje be leidimo ir mini kūdikį su raudonu trikampiu?
Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.
Rodyti mūsų atsakymą
Politinių kalinių kategorija apima ir tikrus pasipriešinimo dalyvius, ir žmones, kurie privačiame laiške parašė nedraugišką sakinį, muzikavo be leidimo ar tiesiog stovėjo stotyje. Tokie „nusikaltėliai“ lageryje mirdavo („tai tau ir muzika!“). Kūdikiui duodamas raudonas trikampis, nes jis „dar ne vagis, ne biblijos tyrinėtojas“, ir biurokratinė logika virsta visišku absurdu. Taip pasakotojas parodo, kad teisės nebeliko, o etiketė svarbesnė už žmogų.
Rašiniui: LaisvėValdžiaIronija
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.