Kaltinamieji dėl vokiškos rasės gadinimo buvo daugiausia svetimšaliai darbininkai. Tik naciški įstatymai ne visas tautas vienodai traktavo. Už meiliškus santykius su vokietėmis lagerio kančiomis bausdavo tiktai rusus ir lenkus, kitų gi tautų žmonėm nieko nedarydavo. Net nacių taip nemėgiamieji žydai – ir tie nevisi vienodai buvo traktuojami. Tuo tarpu kai Rytų Europos žydai už santykius su vokietėmis buvo žudomi, pačios Vokietijos žydai už tai gaudavo tiktai lagerį, o Prancūzijos ir Olandijos žydai – ir be lagerio gyvi išlikdavo.

Pagal rasės gadinimo paragrafą į Štuthofą rusų ir lenkų darbininkai buvo gabenami paprastai šitokia tvarka. Išveždavo juos į ūkius darbams. Vyrai iš tų ūkių buvo paimti į karą, namie buvo vienos moterys. Čia velnias ne kartą ir pasukdavo pagundą. Bet, reikia pripažinti vokietės buvo gana ištikimos savo mylimiesiem. Jos savo nuodėmės bendrininkų ir lageryje neužmiršdavo. Jos, rizikuodamos pačios patekti į lagerį, atsiųsdavo jiem siuntinių.

Rusus atsiųsdavo dar iš karo belaisvių lagerių. Esą jie tenai prieš naciškus dėsnius nusikalsdavę, komunistinę propagandą varydavę, – mūsų lageris jiem buvo už tai pabaudai skirtas.

Sėdėjo čia ir viena tokia vokiečių jaunavedžių porelė, iš Gdansko miesto, Brevs pavarde. Žmona, penkių dešimčių metų, gerokai pasidėvėjusi moteris, atsisėdo už tai, kad turėjo labai lipšnią širdį, nuolat įsipainiodavo į meilės istorijas su lenkais. Jos vyrą gi patupdė už tai, kad jis savo aistringosios žmonelės nesuvaldo. Vienas vokiečių katalikų kunigas pakliuvo už tai, kad žydo vaiką pakrikštijo. Iš viso, už žydų globojimą daug kas buvo lageryje atsidūręs. Viena moteris rusė, inžinierė, pateko už tai, kad karvių melžti nemokėjo. Labai dažnai, būdavo, vokiečių ūkininkai, nenorėdami darbininkui algos mokėti ar žiemą maitinti jo, dėl kokio nors niekaniekio prikibdavo ir įskųsdavo policijai – ir darbininkas važiuodavo į lagerį kaip politinis kalinys.

Pateko į lagerį ir fašistinės Italijos vicekonsulas Gdanske. Jis 1943 metais, vasarą išvažiuodamas atostogų, savo gyvenamąją vilą buvo išnuomavęs vienam gestapininkui. Grįžęs iš atostogų, jis nori gyventi savo viloje, bet gestapininkas jo jau nebeįsileidžia. Patraukęs gestapininką į teismą, jis bylą laimėjo, bet už tą laimėjimą patsai atsidūrė koncentracijos lageryje, – gestapininkas pasiliko jo viloje gyventi.

Kai vokiečiai pradėjo trauktis iš Rusijos okupuotųjų sričių, likusius civilius gyventojus ėmė varyti į Vokietiją. Daugelis tų gyventojų buvo atgabenta į koncentracijos lagerį. Suėmimo priežastis dokumentuose buvo atžymėta: evakuacija!

Patekdavo čia moterys su mažais vaikais, net žindomais kūdikiais. Kūdikis – taip pat žmogiškas vienetas, gaudavo ir jisai numerį, o prie numerio – trikampį, – kaipgi kitaip? Bet kokį gi trikampį jam duosi? Jis gi dar ne vagis, ne biblijos tyrinėtojas. Ir duodavo kūdikiui raudoną trikampį – politinio nusikaltėlio! Tas pat būdavo ir su tais piliečiais, kurie lageryje gimdavo.

Nėščių moterų paprastai į lagerį nepriimdavo. Majeris, būdavo, nuolat keikias:

– Kiek kartų sakiau gestapo viršininkui, kad man nėščių moterų nesiųstų! Pas mane koncentracijos lageris, o ne vaikų darželis!

Nėščias moteris jis paprastai grąžindavo atgal gestapui. Bet vis dėlto ir nėščia viena kita patekdavo. Atsitikdavo, kad būsimoji karta ir pačiame lageryje buvo jau užplanuojama. Lageryje gimęs pilietis gaudavo taip pat raudoną trikampį, – jis jau iš prigimimo buvo politinis nusikaltėlis, Trečiojo reicho pikčiausias nedraugas.

Buvo didelis būrys prancūzų ir latvių, buvusių vokiečių SS tarnyboje, atėjusių net su SS uniforma, – jie buvo taip pat politiniai nusikaltėliai. Buvo du latviai iš Berlyno, net gestapiško SD karininkai, išėję specialius gestapiškus kursus, į Štuthofą patekę už girtus debošus, – jie buvo taip pat politiniai katorgininkai!

Pyliavų valdžiai neatidavę buvo visi politiniai. Taip pat politiniai be išimties buvo ir samagono varytojai, – lageris turėjo puikių samagono meistrų, ypač iš Gardino srities. Ilgainiui lageryje ėmė veikti net keli slapti samagono bravorėliai. Arkliavagiai, šmugelninkai, spekuliantai – taip pat priklausė politinių kalinių brolijai. Čia buvo ir tokie, kurie paduodavo aukštesnei įstaigai skundus dėl neteisėtų valdžios veiksmų, pavyzdžiui, dėl neteisingo mokesčių paskirstymo. Politinis buvo ir Deutsch-Eylau miesto didžiausio viešbučio savininkas, Oskaras Bebnau [Oscar Bebnau], nudžiovęs, tarp kita ko, visą vagoną mėsos, nacių partijos narys, sėdėjęs todėl neilgai – vos pusę metų. Sėdėjo jisai mūsų raštinėje, nieko nedirbdamas, besiversdamas organizavimu ko nors paėsti: storas buvo kaip dramblys ir rijo kaip smakas.