Bibelforscher – biblijos tyrinėtojas – tai buvo taip pat nusikaltimo ir arešto rūšis. Tačiau jie patys, bibelforšeriai, to nusikaltimu nelaikydavo, – jie tuo didžiuodavos.

Anketoje, kur buvo žymima religija, jie išdidžiai rašydavo: bibelforšeris.

Tai buvo protestantų sektantai, daugiausia pasidarbavę Rytprūsiuos ir Lenkijos žemėje. Daugumas jų buvo vokiečiai, bet buvo jų tarpe ir vienas kitas lenkas. Jų lageryje buvo nedaug, vos kelios dešimtys vyrų ir moterų, bet užtat visi jie buvo puikiai išsilaikę egzemplioriai, – vienas už kitą įdomesnis, ypač psichopatologui.

Bibelforšeriai vaikštinėjo su violetinės spalvos trikampiu.

Bibelforšeriai jokios dvasinės vyresnybės, kunigų ir vyskupų, nepripažindavo, – kiekvienas jų sau buvo vadas ir vyskupas. Visi esą pas juos lygūs. Bet tai buvo tiktai žodžiai. Buvo jų tarpe keli, ėję lyg kunigų pareigas, o vienas buvo jų stačiai lyg vyskupas ar dar mandresnis. Visi jie būdavo neišpasakytai plepūs, – plepumas, atrodo, buvo vienas esminių jų tikybos požymių. O jų vadovų liežuvis – stačiai nebūdavo kur dingti nuo jo! Dar nepažinodamas jų būdo, kartais, būdavo, netyčia prakalbindavau, – ilgai vargau, kol suradau priemonių nuo jų atsikratyti. Priūžia, pripurkščia visą galvą, – kelias naktis iš eilės vaidenasi bibelforšeris. Nėra jokios galimybės baigti su jais kalba. Bet vieno dalyko jie negalėdavo pakęsti. Teologinio ginčo pačiame įkarštyje aš būdavo, pridedu pirštą prie kaktos ir labai susirūpinęs paklausiu:

– Na, gerai, aš sutinku, – aš visuomet su kiekvieno asilo nuomone sutikdavau, – aš sutinku, viskas gerai... Bet man viena tiktai neaišku – kokia kalba velniai pragare kalbasi savo tarpe ir su savo katorgininkais, kad ir bibelforšeriais?