Krizenti tai krizeno jisai, bet jo kaktoje tuomet būdavo aiškiai parašyta: „O vis dėlto būtų neblogai pabūti jo šventenybės ministeriu pirmininku! Kur pagaliau Jehova ir gaus geresnį ministrą?“

– Ne, Mėnke, – sakau aš jam, – aš esu įsitikinęs respublikonas ir tavo valdomoj karalystėj revoliuciją kelsiu...

– Perkūnas tave nutrenks ir liežuvis tau nušus už tokias kalbas, – papykdavo Menkė ir, išdidžiai iškėlęs galvą, eidavo lauk iš raštinės.

Tokie palaidūnai, kaip aš, esą jam ne kompanija!

Kitas įžymus bibelforšeris buvo labai gyvo temperamento sudžiūvėlis juodžkis, Lodzės pilietis, Rabinezė [Rabinose]. Lenkas jis buvo ar vokietis, jis pats nežinojo. Atrodo, gimė jis kažkur netoli Izraelio pastogės. Jam pokarinė žemės santvarka mažai terūpėjo. Jis labiau buvo susižavėjęs kitais bibelforšerizmo privalumais, ypač taisiais, pagal kuriuos buvo galima gana laisvai santykiauti su moterimis, – su savom ir svetimom. Santykiai tie esą visiškai laisvi. Žinoma, čia nieko nesą tokio, kas būtų bloga. Viskas esą eina pagal bibliją...

– Tai ką, – sakau aš jam, – tai jūs su moterimis bibliją ir krūmuose skaitote?

– Che-che-che! – juokėsi Rabinezė. Tiesioginiai neatsakė į mano klausimą. Gal jis ir skaito tenai krūmuose bibliją, – kas jį pagaliau gali žinoti?

Šeštadieniais mūsų bibelforšeriai susirinkdavo pas lagerio kurpių. Ir jis buvo bibelforšeris. Bibliją gal ir gerai studijavo, bet batus siuvo visiškai nekaip. Senas jisai jau buvo. Raukšlėtas toksai, susiraukęs, sukiužusiu veidu. Tiktai šypseną jis labai mielą turėjo. Niekas jam batų siūti ir nedavė. Jis su visa savo darbo komanda vertėsi sudriskusių batų ir suplušijusių klumpių lopymu.