Krizenti tai krizeno jisai, bet jo kaktoje tuomet būdavo aiškiai parašyta: „O vis dėlto būtų neblogai pabūti jo šventenybės ministeriu pirmininku! Kur pagaliau Jehova ir gaus geresnį ministrą?“

– Ne, Mėnke, – sakau aš jam, – aš esu įsitikinęs respublikonas ir tavo valdomoj karalystėj revoliuciją kelsiu...

– Perkūnas tave nutrenks ir liežuvis tau nušus už tokias kalbas, – papykdavo Menkė ir, išdidžiai iškėlęs galvą, eidavo lauk iš raštinės.

Tokie palaidūnai, kaip aš, esą jam ne kompanija!

Kitas įžymus bibelforšeris buvo labai gyvo temperamento sudžiūvėlis juodžkis, Lodzės pilietis, Rabinezė [Rabinose]. Lenkas jis buvo ar vokietis, jis pats nežinojo. Atrodo, gimė jis kažkur netoli Izraelio pastogės. Jam pokarinė žemės santvarka mažai terūpėjo. Jis labiau buvo susižavėjęs kitais bibelforšerizmo privalumais, ypač taisiais, pagal kuriuos buvo galima gana laisvai santykiauti su moterimis, – su savom ir svetimom. Santykiai tie esą visiškai laisvi. Žinoma, čia nieko nesą tokio, kas būtų bloga. Viskas esą eina pagal bibliją...

– Tai ką, – sakau aš jam, – tai jūs su moterimis bibliją ir krūmuose skaitote?

– Che-che-che! – juokėsi Rabinezė. Tiesioginiai neatsakė į mano klausimą. Gal jis ir skaito tenai krūmuose bibliją, – kas jį pagaliau gali žinoti?

Šeštadieniais mūsų bibelforšeriai susirinkdavo pas lagerio kurpių. Ir jis buvo bibelforšeris. Bibliją gal ir gerai studijavo, bet batus siuvo visiškai nekaip. Senas jisai jau buvo. Raukšlėtas toksai, susiraukęs, sukiužusiu veidu. Tiktai šypseną jis labai mielą turėjo. Niekas jam batų siūti ir nedavė. Jis su visa savo darbo komanda vertėsi sudriskusių batų ir suplušijusių klumpių lopymu.

Nežinia nuo kurių laikų lageryje riogsojo didžiulės senų batų ir klumpių stirtos. Iš tenai jisai ir imdavo savo darbą. Kartais, matyti, pasiimdavo ir iš kitų, tikresnių, šaltinių. Kas dieną jo komandos darbininkai atveždavo keletą vežimėlių taisytinų kojos šarvų. Už lašinių bryzelę, – lašiniai bibelforšeriam nedraudžiama, net patartina būdavo, – už lašinių bryzelę kasdien jis duodavo mum po maišą tokių batų. Gyvenome mes su juo visai kaimynystėje, per lentų sieną tiktai. Tais batais mes kūrendavome savo pečių, – kas pietus, kas jovalą sau kokį virdavo. Kūrenamų batų tarpe atsirasdavo ir visiškai gerų. Atsirasdavo net visiškai naujų kaliošų, kuriuos išdalindavome neturintiem apavo lietuviam kaliniam. Per bibelforšerio malonę malkomis per vasarą rūpintis nereikėjo, nors mūsų pečius kūrenos be pertraukos nuo ryto iki vakaro, – visų puodai gi netilpdavo iš karto ant pečiaus.

Kaimynystė su tuo bibelforšeriu buvo visiškai patogi. Vargas tiktai, kad iš tų senų klumpių blakės pro sieną lįsdavo ištisomis divizijomis. Ir baisiai alkanos jos buvo, kad jas kur perkūnas!

Tad, va, pas šitą kurpių po visų patikrinimų šeštadieniais ir rinkdavosi lagerio bibelforšerių parapija. Jie tenai susirinkę bibliją skaitė ir blynus kepė iš nuorganizuotos virtuvėje medžiagos, – tokie dalykai pagal jų įsitikinimą biblijai neprieštaravo. Bibliją jie man nuolat siūlydavo, bet blynų niekuomet neduodavo.

Moterų barakuose taip pat ramybės nebuvo. Tenai viešpatavo bibelforšerė Frau Belenke. Tai buvo aukšta, atletiškai tvirto kūno sudėjimo, matyti, kadaise buvusi graži moteris vokietė. Labai energinga ir stačiai baisiai plepi moteris. Jos vyras buvo taip pat bibelforšeris, – oho, pabandytų jisai, turėdamas tokią žmonelę, biblijos netyrinėti! Tiktai jisai, dėl visa ko, sėdėjo ne Štuthofo, bet Dachau lageryje, – ten jam buvo ramiau. Paklusnus vyras buvo, nors ir bailys. Tačiau iš jos vaikų nieko doro neišėjo, – nė vieno iš jų bibelforšeriauti ponia Belenke priversti nepajėgė.

– Neklauso, latrai, pasidavę šėtoniškai pagundai, – ne kartą gailiai nusiskųsdavo jinai ir reikšdavo noro daugiau vaikų nebeturėti.

Ne kartą Majeris, Berlyno liepiamas, pasikviesdavo ponią Belenke pasišnekėti bibelforšerizmo reikalais, – tai buvo viena iš jo, kaip politinio auklėtojo, pareigų.

– Gi vaikus vienus namie palikai, – sakydavo jis jai, – reikia gi vaikai auginti. Be priežiūros jie galvažudžiais virs. Pasirašyk, kad atsisakai savo bibelforšeriškų kvailysčių – ir tučtuojau paleisiu važiuoti namo.

Poniai Belenke to tiktai ir tereikėdavo. Ji tuomet visu savo milžinišku temperamentu šokdavo įrodinėti, kad visų kvailiausias daiktas pasaulyje yra nacionalsocializmas.

– Kokią teisę jūs, budeliai, turite, – šaukdavo ji Majeriui, grūmodama vyrišku kumščiu, – uždarinėti žmones į lagerius ir kankinti?! Tai jus, galvažudžius, visus nacius, reikia suvaryti į lagerius ir į krematoriumus! Aš jum sakau, ateis diena, kada jūs atsisėsite mano vietoje, – ji jau nebetoli, toji diena! Nesirašysiu jokių jūsų šunlapių! Aš palauksiu tos dienos, kada jus, budelius, visus iškars ir aš išeisiu iš lagerio be jokio parašo!

Majeris, jos riksmo apglušintas, šaukia:

– Lauk iš kambario tu, sena ragana!