Nežinia nuo kurių laikų lageryje riogsojo didžiulės senų batų ir klumpių stirtos. Iš tenai jisai ir imdavo savo darbą. Kartais, matyti, pasiimdavo ir iš kitų, tikresnių, šaltinių. Kas dieną jo komandos darbininkai atveždavo keletą vežimėlių taisytinų kojos šarvų. Už lašinių bryzelę, – lašiniai bibelforšeriam nedraudžiama, net patartina būdavo, – už lašinių bryzelę kasdien jis duodavo mum po maišą tokių batų. Gyvenome mes su juo visai kaimynystėje, per lentų sieną tiktai. Tais batais mes kūrendavome savo pečių, – kas pietus, kas jovalą sau kokį virdavo. Kūrenamų batų tarpe atsirasdavo ir visiškai gerų. Atsirasdavo net visiškai naujų kaliošų, kuriuos išdalindavome neturintiem apavo lietuviam kaliniam. Per bibelforšerio malonę malkomis per vasarą rūpintis nereikėjo, nors mūsų pečius kūrenos be pertraukos nuo ryto iki vakaro, – visų puodai gi netilpdavo iš karto ant pečiaus.

Kaimynystė su tuo bibelforšeriu buvo visiškai patogi. Vargas tiktai, kad iš tų senų klumpių blakės pro sieną lįsdavo ištisomis divizijomis. Ir baisiai alkanos jos buvo, kad jas kur perkūnas!

Tad, va, pas šitą kurpių po visų patikrinimų šeštadieniais ir rinkdavosi lagerio bibelforšerių parapija. Jie tenai susirinkę bibliją skaitė ir blynus kepė iš nuorganizuotos virtuvėje medžiagos, – tokie dalykai pagal jų įsitikinimą biblijai neprieštaravo. Bibliją jie man nuolat siūlydavo, bet blynų niekuomet neduodavo.

Moterų barakuose taip pat ramybės nebuvo. Tenai viešpatavo bibelforšerė Frau Belenke. Tai buvo aukšta, atletiškai tvirto kūno sudėjimo, matyti, kadaise buvusi graži moteris vokietė. Labai energinga ir stačiai baisiai plepi moteris. Jos vyras buvo taip pat bibelforšeris, – oho, pabandytų jisai, turėdamas tokią žmonelę, biblijos netyrinėti! Tiktai jisai, dėl visa ko, sėdėjo ne Štuthofo, bet Dachau lageryje, – ten jam buvo ramiau. Paklusnus vyras buvo, nors ir bailys. Tačiau iš jos vaikų nieko doro neišėjo, – nė vieno iš jų bibelforšeriauti ponia Belenke priversti nepajėgė.

– Neklauso, latrai, pasidavę šėtoniškai pagundai, – ne kartą gailiai nusiskųsdavo jinai ir reikšdavo noro daugiau vaikų nebeturėti.

Ne kartą Majeris, Berlyno liepiamas, pasikviesdavo ponią Belenke pasišnekėti bibelforšerizmo reikalais, – tai buvo viena iš jo, kaip politinio auklėtojo, pareigų.

– Gi vaikus vienus namie palikai, – sakydavo jis jai, – reikia gi vaikai auginti. Be priežiūros jie galvažudžiais virs. Pasirašyk, kad atsisakai savo bibelforšeriškų kvailysčių – ir tučtuojau paleisiu važiuoti namo.

Poniai Belenke to tiktai ir tereikėdavo. Ji tuomet visu savo milžinišku temperamentu šokdavo įrodinėti, kad visų kvailiausias daiktas pasaulyje yra nacionalsocializmas.

– Kokią teisę jūs, budeliai, turite, – šaukdavo ji Majeriui, grūmodama vyrišku kumščiu, – uždarinėti žmones į lagerius ir kankinti?! Tai jus, galvažudžius, visus nacius, reikia suvaryti į lagerius ir į krematoriumus! Aš jum sakau, ateis diena, kada jūs atsisėsite mano vietoje, – ji jau nebetoli, toji diena! Nesirašysiu jokių jūsų šunlapių! Aš palauksiu tos dienos, kada jus, budelius, visus iškars ir aš išeisiu iš lagerio be jokio parašo!

Majeris, jos riksmo apglušintas, šaukia:

– Lauk iš kambario tu, sena ragana!

Ponia Belenke ne iš tokių, kad Majerio nusigąstų. Ji rėkia dar garsiau. Majerio padėtis visiškai apverktina: negi jis mušis su sena boba... Na, ir susimušus – nežinia, kuo viskas galėtų baigtis: sudžiūvęs Majeris prieš atletišką ponios Belenke figūrą atrodo toks sliekas nabagėlis!

Ponia Belenke rėkia vis garsiau ir garsiau, grūmoja vis žiauresniu ir žiauresniu Jehovos kerštu.

Majeris bąla ir mėlynuoja. Majeris užsikemša ausis. Majeris pats rėkia it skerdžiamas tekis:

– Lauk! Lauk! Lauk!

Majeris jau ir keiktis nebeišgali. Nebemoka. Majeris jau paspringo. Nebeišrėkia. Majeris pats strimagalviais lekia iš savo tarnybinio kabineto.

Ponia Belenke, likusi viena Majerio kabinete, lengviau atsidūsta.

– Tfu, niekšai kokie! – dar kartą palengvina ji savo dūšią Jehovos garbei ir eina prie savo nuolatinio darbo – elektros motoro – pumpuoti vandenį lageriui.