Moterų barakuose taip pat ramybės nebuvo. Tenai viešpatavo bibelforšerė Frau Belenke. Tai buvo aukšta, atletiškai tvirto kūno sudėjimo, matyti, kadaise buvusi graži moteris vokietė. Labai energinga ir stačiai baisiai plepi moteris. Jos vyras buvo taip pat bibelforšeris, – oho, pabandytų jisai, turėdamas tokią žmonelę, biblijos netyrinėti! Tiktai jisai, dėl visa ko, sėdėjo ne Štuthofo, bet Dachau lageryje, – ten jam buvo ramiau. Paklusnus vyras buvo, nors ir bailys. Tačiau iš jos vaikų nieko doro neišėjo, – nė vieno iš jų bibelforšeriauti ponia Belenke priversti nepajėgė.

– Neklauso, latrai, pasidavę šėtoniškai pagundai, – ne kartą gailiai nusiskųsdavo jinai ir reikšdavo noro daugiau vaikų nebeturėti.

Ne kartą Majeris, Berlyno liepiamas, pasikviesdavo ponią Belenke pasišnekėti bibelforšerizmo reikalais, – tai buvo viena iš jo, kaip politinio auklėtojo, pareigų.

– Gi vaikus vienus namie palikai, – sakydavo jis jai, – reikia gi vaikai auginti. Be priežiūros jie galvažudžiais virs. Pasirašyk, kad atsisakai savo bibelforšeriškų kvailysčių – ir tučtuojau paleisiu važiuoti namo.

Poniai Belenke to tiktai ir tereikėdavo. Ji tuomet visu savo milžinišku temperamentu šokdavo įrodinėti, kad visų kvailiausias daiktas pasaulyje yra nacionalsocializmas.

– Kokią teisę jūs, budeliai, turite, – šaukdavo ji Majeriui, grūmodama vyrišku kumščiu, – uždarinėti žmones į lagerius ir kankinti?! Tai jus, galvažudžius, visus nacius, reikia suvaryti į lagerius ir į krematoriumus! Aš jum sakau, ateis diena, kada jūs atsisėsite mano vietoje, – ji jau nebetoli, toji diena! Nesirašysiu jokių jūsų šunlapių! Aš palauksiu tos dienos, kada jus, budelius, visus iškars ir aš išeisiu iš lagerio be jokio parašo!

Majeris, jos riksmo apglušintas, šaukia:

– Lauk iš kambario tu, sena ragana!

Ponia Belenke ne iš tokių, kad Majerio nusigąstų. Ji rėkia dar garsiau. Majerio padėtis visiškai apverktina: negi jis mušis su sena boba... Na, ir susimušus – nežinia, kuo viskas galėtų baigtis: sudžiūvęs Majeris prieš atletišką ponios Belenke figūrą atrodo toks sliekas nabagėlis!

Ponia Belenke rėkia vis garsiau ir garsiau, grūmoja vis žiauresniu ir žiauresniu Jehovos kerštu.

Majeris bąla ir mėlynuoja. Majeris užsikemša ausis. Majeris pats rėkia it skerdžiamas tekis:

– Lauk! Lauk! Lauk!

Majeris jau ir keiktis nebeišgali. Nebemoka. Majeris jau paspringo. Nebeišrėkia. Majeris pats strimagalviais lekia iš savo tarnybinio kabineto.

Ponia Belenke, likusi viena Majerio kabinete, lengviau atsidūsta.

– Tfu, niekšai kokie! – dar kartą palengvina ji savo dūšią Jehovos garbei ir eina prie savo nuolatinio darbo – elektros motoro – pumpuoti vandenį lageriui.

XXXIII. Nuo klebono iki čigono

Geistliche – dvasininkai. Ši kalinių, tiksliau, arešto rūšis, Haftart, buvo įvesta tiktai 1944 metų vasarą. Iki šiol visi dvasininkai ėjo bendra tvarka kaip politiniai nusikaltėliai, buvo bendrai varomi prie darbų ir mušami. Dabar jiem lagerio darbas nebebuvo privalomas, tik kas norėjo – savo noru galėjo dirbti. Kas norėjo – galėjo sau trintis be darbo po lagerį ir politikuoti. Dabar jie galėjo net savo tikybines apeigas atlikinėti. Žinoma, slaptai ar pusiau slaptai, bet vis dėlto galėjo. Seniau apie tai ir pagalvoti buvo sunku.

1942 metais buvo kaliniam paskelbta: kas nori kalėdinių mišių pasiklausyti, tegu išsirikiuoja kieme aštuntą valandą vakaro. Išsirikiavo beveik visi lagerio katalikai. Aštuntą valandą vakaro išsirikiavę, jie turėjo išstovėti šaltyje iki aštuntos valandos ryto – tuo kalėdinės mišios ir pasibaigė.

1944 metais kunigų lageryje buvo devynetas: du lietuviai, vienas vokietis, visi kiti – lenkai su kašubais.

Kadangi bibelforšeriai kunigų luomo nepripažindavo, tai Majeris ir Mėnkės su Rabineze nepripažino kunigais dvasininkais, – jie turėjo likti paprasti eiliniai kaliniai. Jie kartais net galvojo: ar nebūtų gerai šiek tiek reformuoti bibelforšerizmo mokslas – imti ir pripažinti dvasininkų pirmenybę?

Dvasininkai dėvėjo raudoną trikampį, kaip visi politiniai kaliniai.

Asoziale – asocialusai elementas. Jie dar kartais buvo vadinami Arbeitsscheue – darbo vengią, tinginiai, taip sakant. Jų buvo nedaug. Visi vokiečiai. Jų tarpe – keletas prostitučių.