Nėščių moterų paprastai į lagerį nepriimdavo. Majeris, būdavo, nuolat keikias:

– Kiek kartų sakiau gestapo viršininkui, kad man nėščių moterų nesiųstų! Pas mane koncentracijos lageris, o ne vaikų darželis!

Nėščias moteris jis paprastai grąžindavo atgal gestapui. Bet vis dėlto ir nėščia viena kita patekdavo. Atsitikdavo, kad būsimoji karta ir pačiame lageryje buvo jau užplanuojama. Lageryje gimęs pilietis gaudavo taip pat raudoną trikampį, – jis jau iš prigimimo buvo politinis nusikaltėlis, Trečiojo reicho pikčiausias nedraugas.

Buvo didelis būrys prancūzų ir latvių, buvusių vokiečių SS tarnyboje, atėjusių net su SS uniforma, – jie buvo taip pat politiniai nusikaltėliai. Buvo du latviai iš Berlyno, net gestapiško SD karininkai, išėję specialius gestapiškus kursus, į Štuthofą patekę už girtus debošus, – jie buvo taip pat politiniai katorgininkai!

Pyliavų valdžiai neatidavę buvo visi politiniai. Taip pat politiniai be išimties buvo ir samagono varytojai, – lageris turėjo puikių samagono meistrų, ypač iš Gardino srities. Ilgainiui lageryje ėmė veikti net keli slapti samagono bravorėliai. Arkliavagiai, šmugelninkai, spekuliantai – taip pat priklausė politinių kalinių brolijai. Čia buvo ir tokie, kurie paduodavo aukštesnei įstaigai skundus dėl neteisėtų valdžios veiksmų, pavyzdžiui, dėl neteisingo mokesčių paskirstymo. Politinis buvo ir Deutsch-Eylau miesto didžiausio viešbučio savininkas, Oskaras Bebnau [Oscar Bebnau], nudžiovęs, tarp kita ko, visą vagoną mėsos, nacių partijos narys, sėdėjęs todėl neilgai – vos pusę metų. Sėdėjo jisai mūsų raštinėje, nieko nedirbdamas, besiversdamas organizavimu ko nors paėsti: storas buvo kaip dramblys ir rijo kaip smakas.

Prostitutės pradžioje buvo įrašomos kaip darbo vengiąs elementas – Arbeitsschau. Jos tačiau dėl to protestavo. Jos darbo nevengiančios, ir jos dirbančios – ir dar kaip! Vėliau ir jos buvo perkeltos į politinę grupę. Iš Vilniaus atvežtosios tokios dailios lenkiškai kalbančios juodbruvaitės buvo visos politinės mergužėlės.

Politinis buvo ir Vilis Freivaldas [Willi Freiwald], iš profesijos – karvių melžėjas, iš pašaukimo – donžuanas, iš gyvenimo būdo – gatvės muzikantas valkata. Kažkur prie Kelno karves bemelždamas, jis jom kažką apie nacių tėvynę padainavo, kad jos pieno daugiau duotų, – ir atsidūrė lageryje – buvo politinis muzikantas ir valkata.

Kartą atvarė į lagerį tokį persimetusį, apykreivį pilietį. Jo dokumentuose kažkas nei šis, nei tas įrašyta: kažkokie neaiškūs santykiai su gaspadoriaus telyčia.

– Vaje, vaje! – kraipo galvą feldfebelis Kenigas, dokumentus vartydamas, – ką mes su tavimi čia veiksime? Lageryje mes telyčios neturime... Ar nenori kartais katino? – prunkščia Kenigas, išrašydamas jam raudoną trikampį.

Ir tas latrelis buvo taip pat politinis nusikaltėlis, – rasę gadino, bestija!

XXXII. Bibelforšeriai

Bibelforscher – biblijos tyrinėtojas – tai buvo taip pat nusikaltimo ir arešto rūšis. Tačiau jie patys, bibelforšeriai, to nusikaltimu nelaikydavo, – jie tuo didžiuodavos.

Anketoje, kur buvo žymima religija, jie išdidžiai rašydavo: bibelforšeris.

Tai buvo protestantų sektantai, daugiausia pasidarbavę Rytprūsiuos ir Lenkijos žemėje. Daugumas jų buvo vokiečiai, bet buvo jų tarpe ir vienas kitas lenkas. Jų lageryje buvo nedaug, vos kelios dešimtys vyrų ir moterų, bet užtat visi jie buvo puikiai išsilaikę egzemplioriai, – vienas už kitą įdomesnis, ypač psichopatologui.

Bibelforšeriai vaikštinėjo su violetinės spalvos trikampiu.

Bibelforšeriai jokios dvasinės vyresnybės, kunigų ir vyskupų, nepripažindavo, – kiekvienas jų sau buvo vadas ir vyskupas. Visi esą pas juos lygūs. Bet tai buvo tiktai žodžiai. Buvo jų tarpe keli, ėję lyg kunigų pareigas, o vienas buvo jų stačiai lyg vyskupas ar dar mandresnis. Visi jie būdavo neišpasakytai plepūs, – plepumas, atrodo, buvo vienas esminių jų tikybos požymių. O jų vadovų liežuvis – stačiai nebūdavo kur dingti nuo jo! Dar nepažinodamas jų būdo, kartais, būdavo, netyčia prakalbindavau, – ilgai vargau, kol suradau priemonių nuo jų atsikratyti. Priūžia, pripurkščia visą galvą, – kelias naktis iš eilės vaidenasi bibelforšeris. Nėra jokios galimybės baigti su jais kalba. Bet vieno dalyko jie negalėdavo pakęsti. Teologinio ginčo pačiame įkarštyje aš būdavo, pridedu pirštą prie kaktos ir labai susirūpinęs paklausiu:

– Na, gerai, aš sutinku, – aš visuomet su kiekvieno asilo nuomone sutikdavau, – aš sutinku, viskas gerai... Bet man viena tiktai neaišku – kokia kalba velniai pragare kalbasi savo tarpe ir su savo katorgininkais, kad ir bibelforšeriais?

Va, šio klausimo bibelforšeriai tai ir nepakęsdavo. Pyko ir spiaudės. Jie tuomet įsitikindavo, kad aš esu paskutinis latras, visiškai netinkąs būsimajai Jehovos karalystei, ir kad niekuomet iš manęs neišeis padorus bibelforšeris. Po tokio klausimo jie dūlindavo nuo manęs ir ilgesniam laikui palikdavo ramybėje.

Bibelforšeriai buvo labai smarkiai nusiteikę prieš popiežių ir iš viso prieš katalikus. Kam-kam, bet katalikam jie buvo jau iš anksto nužiūrėję vietą pragare – pačią nepadoriausią. Be to dar, jie visi buvo pacifistai. Atsisakydavo jie eiti į kariuomenę, ypač gi – į karą. Va, dėl šio pastarojo jų mokslo savumo ir nemėgo jų hitlerinė valdžia, grūdo juos į lagerį.

Štuthofo bibelforšerių dvasios vadovas, lyg ir vyskupas, buvo žemo ūgio, apyžilis platokas vyrukas, Mėnke [Mehnke] vadinamas, kilęs iš Rytprūsių, iš Lietuvos pasienio. Lageryje jisai garsėjo kaip vienas pačių gabiausių organizatorių ir melagių, – gyveno jisai puikiai, nors nuolat buvo varinėjamas iš vieno darbo į kitą. Jis visur visuomet sugebėdavo turtingai ir sočiai įsitaisyti. Ar tik nebus Jehova specialiai jį globojęs šiuo žygiu?

Pats jis savo pamokslais tikėjo ar netikėjo, griausmas jį žino, bet mum visiem nepaliaujamai skelbė, kad tučtuojau po karo įsigyvensianti žemėje pono Dievo karalystė. Pats Jehova žemės santvarkai vadovausiąs. Taip biblijoje esą parašyta. Na, gal ir ne visai taip, žodis žodin, bet maždaug panašiai. Betyrinėjant bibliją, visuomet, sako, taip išeina...

– Na, jeigu taip, tai tu, – sakau, – Mėnke, tikrai jau būsi jo šventenybės pono Jehovos ministeris pirmininkas.

– Che-che-che! – krizeno patenkintas Mėnkė, – ne... kurgi aš... yra geresnių...

Krizenti tai krizeno jisai, bet jo kaktoje tuomet būdavo aiškiai parašyta: „O vis dėlto būtų neblogai pabūti jo šventenybės ministeriu pirmininku! Kur pagaliau Jehova ir gaus geresnį ministrą?“

– Ne, Mėnke, – sakau aš jam, – aš esu įsitikinęs respublikonas ir tavo valdomoj karalystėj revoliuciją kelsiu...

– Perkūnas tave nutrenks ir liežuvis tau nušus už tokias kalbas, – papykdavo Menkė ir, išdidžiai iškėlęs galvą, eidavo lauk iš raštinės.

Tokie palaidūnai, kaip aš, esą jam ne kompanija!

Kitas įžymus bibelforšeris buvo labai gyvo temperamento sudžiūvėlis juodžkis, Lodzės pilietis, Rabinezė [Rabinose]. Lenkas jis buvo ar vokietis, jis pats nežinojo. Atrodo, gimė jis kažkur netoli Izraelio pastogės. Jam pokarinė žemės santvarka mažai terūpėjo. Jis labiau buvo susižavėjęs kitais bibelforšerizmo privalumais, ypač taisiais, pagal kuriuos buvo galima gana laisvai santykiauti su moterimis, – su savom ir svetimom. Santykiai tie esą visiškai laisvi. Žinoma, čia nieko nesą tokio, kas būtų bloga. Viskas esą eina pagal bibliją...

– Tai ką, – sakau aš jam, – tai jūs su moterimis bibliją ir krūmuose skaitote?

– Che-che-che! – juokėsi Rabinezė. Tiesioginiai neatsakė į mano klausimą. Gal jis ir skaito tenai krūmuose bibliją, – kas jį pagaliau gali žinoti?

Šeštadieniais mūsų bibelforšeriai susirinkdavo pas lagerio kurpių. Ir jis buvo bibelforšeris. Bibliją gal ir gerai studijavo, bet batus siuvo visiškai nekaip. Senas jisai jau buvo. Raukšlėtas toksai, susiraukęs, sukiužusiu veidu. Tiktai šypseną jis labai mielą turėjo. Niekas jam batų siūti ir nedavė. Jis su visa savo darbo komanda vertėsi sudriskusių batų ir suplušijusių klumpių lopymu.

Nežinia nuo kurių laikų lageryje riogsojo didžiulės senų batų ir klumpių stirtos. Iš tenai jisai ir imdavo savo darbą. Kartais, matyti, pasiimdavo ir iš kitų, tikresnių, šaltinių. Kas dieną jo komandos darbininkai atveždavo keletą vežimėlių taisytinų kojos šarvų. Už lašinių bryzelę, – lašiniai bibelforšeriam nedraudžiama, net patartina būdavo, – už lašinių bryzelę kasdien jis duodavo mum po maišą tokių batų. Gyvenome mes su juo visai kaimynystėje, per lentų sieną tiktai. Tais batais mes kūrendavome savo pečių, – kas pietus, kas jovalą sau kokį virdavo. Kūrenamų batų tarpe atsirasdavo ir visiškai gerų. Atsirasdavo net visiškai naujų kaliošų, kuriuos išdalindavome neturintiem apavo lietuviam kaliniam. Per bibelforšerio malonę malkomis per vasarą rūpintis nereikėjo, nors mūsų pečius kūrenos be pertraukos nuo ryto iki vakaro, – visų puodai gi netilpdavo iš karto ant pečiaus.

Kaimynystė su tuo bibelforšeriu buvo visiškai patogi. Vargas tiktai, kad iš tų senų klumpių blakės pro sieną lįsdavo ištisomis divizijomis. Ir baisiai alkanos jos buvo, kad jas kur perkūnas!

Tad, va, pas šitą kurpių po visų patikrinimų šeštadieniais ir rinkdavosi lagerio bibelforšerių parapija. Jie tenai susirinkę bibliją skaitė ir blynus kepė iš nuorganizuotos virtuvėje medžiagos, – tokie dalykai pagal jų įsitikinimą biblijai neprieštaravo. Bibliją jie man nuolat siūlydavo, bet blynų niekuomet neduodavo.

Moterų barakuose taip pat ramybės nebuvo. Tenai viešpatavo bibelforšerė Frau Belenke. Tai buvo aukšta, atletiškai tvirto kūno sudėjimo, matyti, kadaise buvusi graži moteris vokietė. Labai energinga ir stačiai baisiai plepi moteris. Jos vyras buvo taip pat bibelforšeris, – oho, pabandytų jisai, turėdamas tokią žmonelę, biblijos netyrinėti! Tiktai jisai, dėl visa ko, sėdėjo ne Štuthofo, bet Dachau lageryje, – ten jam buvo ramiau. Paklusnus vyras buvo, nors ir bailys. Tačiau iš jos vaikų nieko doro neišėjo, – nė vieno iš jų bibelforšeriauti ponia Belenke priversti nepajėgė.

– Neklauso, latrai, pasidavę šėtoniškai pagundai, – ne kartą gailiai nusiskųsdavo jinai ir reikšdavo noro daugiau vaikų nebeturėti.

Ne kartą Majeris, Berlyno liepiamas, pasikviesdavo ponią Belenke pasišnekėti bibelforšerizmo reikalais, – tai buvo viena iš jo, kaip politinio auklėtojo, pareigų.

– Gi vaikus vienus namie palikai, – sakydavo jis jai, – reikia gi vaikai auginti. Be priežiūros jie galvažudžiais virs. Pasirašyk, kad atsisakai savo bibelforšeriškų kvailysčių – ir tučtuojau paleisiu važiuoti namo.

Poniai Belenke to tiktai ir tereikėdavo. Ji tuomet visu savo milžinišku temperamentu šokdavo įrodinėti, kad visų kvailiausias daiktas pasaulyje yra nacionalsocializmas.

– Kokią teisę jūs, budeliai, turite, – šaukdavo ji Majeriui, grūmodama vyrišku kumščiu, – uždarinėti žmones į lagerius ir kankinti?! Tai jus, galvažudžius, visus nacius, reikia suvaryti į lagerius ir į krematoriumus! Aš jum sakau, ateis diena, kada jūs atsisėsite mano vietoje, – ji jau nebetoli, toji diena! Nesirašysiu jokių jūsų šunlapių! Aš palauksiu tos dienos, kada jus, budelius, visus iškars ir aš išeisiu iš lagerio be jokio parašo!

Majeris, jos riksmo apglušintas, šaukia:

– Lauk iš kambario tu, sena ragana!

Ponia Belenke ne iš tokių, kad Majerio nusigąstų. Ji rėkia dar garsiau. Majerio padėtis visiškai apverktina: negi jis mušis su sena boba... Na, ir susimušus – nežinia, kuo viskas galėtų baigtis: sudžiūvęs Majeris prieš atletišką ponios Belenke figūrą atrodo toks sliekas nabagėlis!

Ponia Belenke rėkia vis garsiau ir garsiau, grūmoja vis žiauresniu ir žiauresniu Jehovos kerštu.

Majeris bąla ir mėlynuoja. Majeris užsikemša ausis. Majeris pats rėkia it skerdžiamas tekis:

– Lauk! Lauk! Lauk!

Majeris jau ir keiktis nebeišgali. Nebemoka. Majeris jau paspringo. Nebeišrėkia. Majeris pats strimagalviais lekia iš savo tarnybinio kabineto.

Ponia Belenke, likusi viena Majerio kabinete, lengviau atsidūsta.

– Tfu, niekšai kokie! – dar kartą palengvina ji savo dūšią Jehovos garbei ir eina prie savo nuolatinio darbo – elektros motoro – pumpuoti vandenį lageriui.

XXXIII. Nuo klebono iki čigono

Geistliche – dvasininkai. Ši kalinių, tiksliau, arešto rūšis, Haftart, buvo įvesta tiktai 1944 metų vasarą. Iki šiol visi dvasininkai ėjo bendra tvarka kaip politiniai nusikaltėliai, buvo bendrai varomi prie darbų ir mušami. Dabar jiem lagerio darbas nebebuvo privalomas, tik kas norėjo – savo noru galėjo dirbti. Kas norėjo – galėjo sau trintis be darbo po lagerį ir politikuoti. Dabar jie galėjo net savo tikybines apeigas atlikinėti. Žinoma, slaptai ar pusiau slaptai, bet vis dėlto galėjo. Seniau apie tai ir pagalvoti buvo sunku.

1942 metais buvo kaliniam paskelbta: kas nori kalėdinių mišių pasiklausyti, tegu išsirikiuoja kieme aštuntą valandą vakaro. Išsirikiavo beveik visi lagerio katalikai. Aštuntą valandą vakaro išsirikiavę, jie turėjo išstovėti šaltyje iki aštuntos valandos ryto – tuo kalėdinės mišios ir pasibaigė.

1944 metais kunigų lageryje buvo devynetas: du lietuviai, vienas vokietis, visi kiti – lenkai su kašubais.

Kadangi bibelforšeriai kunigų luomo nepripažindavo, tai Majeris ir Mėnkės su Rabineze nepripažino kunigais dvasininkais, – jie turėjo likti paprasti eiliniai kaliniai. Jie kartais net galvojo: ar nebūtų gerai šiek tiek reformuoti bibelforšerizmo mokslas – imti ir pripažinti dvasininkų pirmenybę?

Dvasininkai dėvėjo raudoną trikampį, kaip visi politiniai kaliniai.

Asoziale – asocialusai elementas. Jie dar kartais buvo vadinami Arbeitsscheue – darbo vengią, tinginiai, taip sakant. Jų buvo nedaug. Visi vokiečiai. Jų tarpe – keletas prostitučių.

Pats žymiausias asocialinių tarpe buvo Estijos vokietis Edgaras Mileris [Edgar Miller]. Pagal išeitą mokslą – aptiekininkas, Estijos kariuomenėje prisitarnavęs iki vyresniojo leitenanto ar kapitono laipsnio, buvęs, kaip jis pats gyrėsi, Estijos žymiausio generolo, Laidonerio, sekretorius, ar bent jo raštinėje dirbęs, – gerai mokėjęs estiškai, latviškai, rusiškai.

Lagerin pateko už neišbrendamą girtuoklystę. Ir lageryje – retai kada išsipagiriodavo. Kaip labai linksmo būdo girtuoklėlis jis lageryje buvo gana mėgiamas kolega.

Ilgą laiką jisai buvo lagerio SS ligoninės aptiekininkas. Kartą išlakė jisai visą buvusį aptiekoje spiritą, pridarė skandalų ir nugriuvo prie lagerio iškilmingųjų vartų. Rado jį tenai begulintį Majeris su Chemnicu, – niurkė jie jį, niurkė, prie šulinio pritempę! Chemnicas Milerį laikė, Majeris vandenį pumpavo – ir nieko negalėjo jie jam padaryti! Guli Mileris kryžiumi prie šulinio, nosimi į klaną putas pučia – ir ką tu jam!

Majeris su Chemnicu pasodina Milerį klane, iš šonų plytomis paremia – niekas negelbsti: keikiasi Mileris visokiais neregėtais velniais ir vėl gula atgal į klaną. Kad jis tame klane neprilaktų, pats Majeris nutempė jį už kojos į patvorį ir paliko pernakt tenai pagirioti. Milerio laimei šiltas ruduo buvo. Kitą rytą ėmė jį tvarkyti dežuruojąs feldfebelis, Petersas toksai. Nusivarė jis jį į pirtį, pastatė prie sienos, pasiėmė ugniagesio kišką ir paleido šalto vandenėlio srovę į tą asocialųjį elementą.

– Hilfe! Hilfe! Hilfe! – atseit, pagalbos! – bliauna Mileris, kiek išgalėdamas, bet prie sienos turi stovėti.

Pirties patalpoje pribėgo Mileriui vandens jau iki kelių, bet šalta srovė jį vis pliekia ir pliekia. Milžiniškos sveikatos žmogus išlaiko šitokią srovę tiktai apie pusvalandį, o ko gi norėti iš Milerio, to vargšo girtuoklėlio? Mileris stačiai padūkusiu ožiu kriokia, bet kriokia ir SS feldfebelis Petersas.

– Tu, driskių kuily, išlakei visą spiritą! Man tai – nė lašelio nepalikai! Manai, man tai nereikia gerti?!

Po šios nelaimės Mileris iš SS aptiekos, žinoma, išlėkė lauk, bet vis dėlto jis lageryje visuomet gaudavo tokias vietas, kur galėdavo įvairius daiktus organizuoti. Tuos daiktus jisai prašmugeliuodavo už lagerio sienų, gaudavo už tai spirito ir būdavo girtas.

Eina, būdavo, Mileris per lagerį, bliauna visa gerkle girtas dainas – ir ką tu jam padarysi, latrui tokiam?!

Ilgainiui valdžia į tą girtuoklėlį nebekreipė dėmesio, – bausi jį ar nebausi – vis tiek pasilaks.

Erziehung – auklėjamasai areštas. Tai buvo išimtina kalinių kategorija. Jie būdavo atsiunčiami į lagerį aprėžtam laikui – nuo trijų savaičių iki šešių mėnesių. Tai buvo vis šiokie ar tokie darbininkai, atsiunčiami pagal darbdavio skundą: ar jie esą tinginiavę, ar darbdavį iškolioję, ar į snukį jiem užvažiavę, ar duonos plutą pavogę, ar be leidimo pasišalinę iš darbovietės – sau atostogų pasidarę, ar laiku į darbą grįžti pavėlavę, ar iš transporto pabėgę. Kartais ūkininkas norėjo kuriam laikui darbininku nusikratyti, kad nereikėtų jis maitinti ir alga jam mokėti: atsiunčia darbininką į lagerį, iš kur vėliau jį pasiima, – paleidžiamasai iš lagerio turi grįžti į seną darbovietę.

Už šios rūšies nusikaltimus ne visur ir ne visi vienodai buvo baudžiami. Jei kalinį atsiųsdavo Bydgoščo gestapas – visi vienodai gaudavo auklėjamąją kategoriją. Jei juos atsiųsdavo Gdansko ar Karaliaučiaus gestapas, lenkai gaudavo auklėjamąją, o lietuviai ir rusai – politinę kategoriją – už tuos pačius reikalus.

Auklėjamieji kaliniai neturėjo jokio trikampio, nešiojo tiktai numerį ant krūtinės ir kelnių kiškos.

Vyrus lageryje ne kartą taip nuauklėdavo, kad jie pas Abraomą išsiskubindavo. Moterim, kaip ir iš viso jom buvo, auklėtis būdavo geriau. Pasibaigus terminui, auklėjamieji buvo paleidžiami, buvo grąžinami jiem ir daiktai, iš jų atimtieji. Kiti vėl sugrįždavo į lagerį pasiauklėti. Kitos moterys grįždavo į lagerį po du, po tris, po keturis kartus. Tokiom lagerio mėgėjom kas kartas vis prisiūdavo po vieną baltą juostelę viršum numerio, – vaikščiojo jos tarytum daugelio ordinų savininkės. Daugiau niekuo jų sugrįžimo neatžymėdavo ir nieko jom nedarydavo.

Polizeihäftlinge – policiniai kaliniai.