Pirties patalpoje pribėgo Mileriui vandens jau iki kelių, bet šalta srovė jį vis pliekia ir pliekia. Milžiniškos sveikatos žmogus išlaiko šitokią srovę tiktai apie pusvalandį, o ko gi norėti iš Milerio, to vargšo girtuoklėlio? Mileris stačiai padūkusiu ožiu kriokia, bet kriokia ir SS feldfebelis Petersas.

– Tu, driskių kuily, išlakei visą spiritą! Man tai – nė lašelio nepalikai! Manai, man tai nereikia gerti?!

Po šios nelaimės Mileris iš SS aptiekos, žinoma, išlėkė lauk, bet vis dėlto jis lageryje visuomet gaudavo tokias vietas, kur galėdavo įvairius daiktus organizuoti. Tuos daiktus jisai prašmugeliuodavo už lagerio sienų, gaudavo už tai spirito ir būdavo girtas.

Eina, būdavo, Mileris per lagerį, bliauna visa gerkle girtas dainas – ir ką tu jam padarysi, latrui tokiam?!

Ilgainiui valdžia į tą girtuoklėlį nebekreipė dėmesio, – bausi jį ar nebausi – vis tiek pasilaks.

Erziehung – auklėjamasai areštas. Tai buvo išimtina kalinių kategorija. Jie būdavo atsiunčiami į lagerį aprėžtam laikui – nuo trijų savaičių iki šešių mėnesių. Tai buvo vis šiokie ar tokie darbininkai, atsiunčiami pagal darbdavio skundą: ar jie esą tinginiavę, ar darbdavį iškolioję, ar į snukį jiem užvažiavę, ar duonos plutą pavogę, ar be leidimo pasišalinę iš darbovietės – sau atostogų pasidarę, ar laiku į darbą grįžti pavėlavę, ar iš transporto pabėgę. Kartais ūkininkas norėjo kuriam laikui darbininku nusikratyti, kad nereikėtų jis maitinti ir alga jam mokėti: atsiunčia darbininką į lagerį, iš kur vėliau jį pasiima, – paleidžiamasai iš lagerio turi grįžti į seną darbovietę.

Už šios rūšies nusikaltimus ne visur ir ne visi vienodai buvo baudžiami. Jei kalinį atsiųsdavo Bydgoščo gestapas – visi vienodai gaudavo auklėjamąją kategoriją. Jei juos atsiųsdavo Gdansko ar Karaliaučiaus gestapas, lenkai gaudavo auklėjamąją, o lietuviai ir rusai – politinę kategoriją – už tuos pačius reikalus.

Auklėjamieji kaliniai neturėjo jokio trikampio, nešiojo tiktai numerį ant krūtinės ir kelnių kiškos.

Vyrus lageryje ne kartą taip nuauklėdavo, kad jie pas Abraomą išsiskubindavo. Moterim, kaip ir iš viso jom buvo, auklėtis būdavo geriau. Pasibaigus terminui, auklėjamieji buvo paleidžiami, buvo grąžinami jiem ir daiktai, iš jų atimtieji. Kiti vėl sugrįždavo į lagerį pasiauklėti. Kitos moterys grįždavo į lagerį po du, po tris, po keturis kartus. Tokiom lagerio mėgėjom kas kartas vis prisiūdavo po vieną baltą juostelę viršum numerio, – vaikščiojo jos tarytum daugelio ordinų savininkės. Daugiau niekuo jų sugrįžimo neatžymėdavo ir nieko jom nedarydavo.

Polizeihäftlinge – policiniai kaliniai.

Gdansko srities kalėjimai buvo perpildyti, o reikalingųjų patupdyti skaičius buvo neišsemiamas. Todėl daugelį suimtųjų lyg į viešbutį atgabendavo į lagerį. Jie buvo visi tiesioginėje Gdansko gestapo žinioje. Jie trikampio taip pat neturėjo. Ir numerį nešiojo ne ant krūtinės, bet ant kairės rankovės. Tai buvo vis daugiausia lenkai – gryni ir įvokietinti. Juos gestapas smarkiai tardydavo. Atveždavo taip nutardytus, kad jie ir ant kojų nebepastovėdavo. Kitus atveždavo su kabalduojančiomis mėsomis, su gangrena. Kiti, vos atvežti, – tuojau mirdavo. Gdansko gestapas buvo įsitaisąs atveždinėti jau visiškai nutardytus – nebegyvus. Tokių sužalotų ir nutardytų atveždavo taip daug, kad net Heidelis ėmė piktintis, – tiesa, tiktai 1944 metų viduvasarį. Kartą jis net raportą parašė į Berlyną, kodėl lageryje mirimų toks didelis skaičius. Esą gestapas kaltas – užmuštus žmones atvežąs! Ir dar daugiau pasiuto Heidelis: pridėjo liudininkų parodymus, net fotografines nuotraukas.

Nuo to meto gestapas liovėsi numirėlius į lagerį begabenąs.

Retas kuris iš policinių kalinių po tardymo buvo paleidžiamas kaip nekaltas. Daugumas jų buvo pervedama į politinių kalinių kategoriją – lageris iki karo pabaigos. Kiti gi tardomųjų padėtyje sėdėjo po dvejus ir daugiau metų. Kiti iš jų ir savanoriškai mirti sugebėdavo, kitus gi – pagal oficialius papročius – gražiai iškilmingai pakardavo.

Rotspanier – raudonieji ispanai, vaikščioję su raudonu trikampiu. Ispaniškojo kraujo juose žinoma, nė kiek nebuvo; Tai buvo tiktai įvairių tautų žmonės, dalyvavę Ispanijos pilietiniame kare. Štuthofe jų buvo nedaug.