Už šios rūšies nusikaltimus ne visur ir ne visi vienodai buvo baudžiami. Jei kalinį atsiųsdavo Bydgoščo gestapas – visi vienodai gaudavo auklėjamąją kategoriją. Jei juos atsiųsdavo Gdansko ar Karaliaučiaus gestapas, lenkai gaudavo auklėjamąją, o lietuviai ir rusai – politinę kategoriją – už tuos pačius reikalus.

Auklėjamieji kaliniai neturėjo jokio trikampio, nešiojo tiktai numerį ant krūtinės ir kelnių kiškos.

Vyrus lageryje ne kartą taip nuauklėdavo, kad jie pas Abraomą išsiskubindavo. Moterim, kaip ir iš viso jom buvo, auklėtis būdavo geriau. Pasibaigus terminui, auklėjamieji buvo paleidžiami, buvo grąžinami jiem ir daiktai, iš jų atimtieji. Kiti vėl sugrįždavo į lagerį pasiauklėti. Kitos moterys grįždavo į lagerį po du, po tris, po keturis kartus. Tokiom lagerio mėgėjom kas kartas vis prisiūdavo po vieną baltą juostelę viršum numerio, – vaikščiojo jos tarytum daugelio ordinų savininkės. Daugiau niekuo jų sugrįžimo neatžymėdavo ir nieko jom nedarydavo.

Polizeihäftlinge – policiniai kaliniai.

Gdansko srities kalėjimai buvo perpildyti, o reikalingųjų patupdyti skaičius buvo neišsemiamas. Todėl daugelį suimtųjų lyg į viešbutį atgabendavo į lagerį. Jie buvo visi tiesioginėje Gdansko gestapo žinioje. Jie trikampio taip pat neturėjo. Ir numerį nešiojo ne ant krūtinės, bet ant kairės rankovės. Tai buvo vis daugiausia lenkai – gryni ir įvokietinti. Juos gestapas smarkiai tardydavo. Atveždavo taip nutardytus, kad jie ir ant kojų nebepastovėdavo. Kitus atveždavo su kabalduojančiomis mėsomis, su gangrena. Kiti, vos atvežti, – tuojau mirdavo. Gdansko gestapas buvo įsitaisąs atveždinėti jau visiškai nutardytus – nebegyvus. Tokių sužalotų ir nutardytų atveždavo taip daug, kad net Heidelis ėmė piktintis, – tiesa, tiktai 1944 metų viduvasarį. Kartą jis net raportą parašė į Berlyną, kodėl lageryje mirimų toks didelis skaičius. Esą gestapas kaltas – užmuštus žmones atvežąs! Ir dar daugiau pasiuto Heidelis: pridėjo liudininkų parodymus, net fotografines nuotraukas.

Nuo to meto gestapas liovėsi numirėlius į lagerį begabenąs.

Retas kuris iš policinių kalinių po tardymo buvo paleidžiamas kaip nekaltas. Daugumas jų buvo pervedama į politinių kalinių kategoriją – lageris iki karo pabaigos. Kiti gi tardomųjų padėtyje sėdėjo po dvejus ir daugiau metų. Kiti iš jų ir savanoriškai mirti sugebėdavo, kitus gi – pagal oficialius papročius – gražiai iškilmingai pakardavo.

Rotspanier – raudonieji ispanai, vaikščioję su raudonu trikampiu. Ispaniškojo kraujo juose žinoma, nė kiek nebuvo; Tai buvo tiktai įvairių tautų žmonės, dalyvavę Ispanijos pilietiniame kare. Štuthofe jų buvo nedaug.

Aus der Wehrmacht – iš vokiečių kariuomenės. Tai buvo beveik vieni vokiečių jūrininkai. Didžioji jų dauguma į lagerį pateko už vagystes, bet vis tiek jie nešiodavo raudoną trikampį, – buvo, atseit, politiniai nusikaltėliai.

Kriegsgefangene – karo belaisviai. Ši kategorija atsirado tiktai 1944 metų rudeniop. Iki šiol tokių Štuthofe nebuvo. Karo belaisviai sėdėdavo specialiuose lageriuose, iš kurių pabaudai už nusikaltimus buvo siunčiami į koncentracijos lagerius ir čia jie, gaudami raudoną trikampį, buvo traktuojami lygiai su kitais katorgininkais. Su lenkais darydavo dar kitaip. Lenkų, karo belaisvių, atsiklausdavo, ar nenori kas grįžti namo? Norinčius – paleisdavo ir išduodavo jiem tinkamus dokumentus. Tačiau pakeliui į namus pagaudavo juos gestapas ir gabendavo į mūsų lagerį jau nebe kaip karo belaisvius, bet kaip eilinius civilius lenkų nusikaltėlius. Tokiu būdu ir tarptautinės sutartys buvo išlaikytos, ir lenkai – dūmais paleisti.

Pirmieji mūsų karo belaisviai – tai buvo trisdešimt lenkių, Varšuvos sukilimo dalyvių, atvažiavusių pas mus pilnoje karinėje uniformoje. Viena jų buvo net nėščia, lageryje netrukus laimingai kareivį pagimdžiusi. Jos visos su prieaugliu turėjo taip pat raudoną trikampį.

§ 175 arba Homosexuale. Homoseksualistai buvo išimtinai vokiečiai. Vaikščiojo su ružavais trikampiais. Kiti, net lageryje begyvendami, raudoną ar juodą trikampį turėjo pakeisti į ružavą. Kai 1944 metais susiorganizavo lagerio orkestrėlis, jo dirigentas buvo taip pat su ružavu trikampiu. Jis buvo toks šlykštus, kad net jo muzikos nebuvo galima klausyti.

Publika, kad ją kur perkūnas parautų!