– Tiesa, atsipagirioti neturiu kuo... Bet aš visai teisėtai laikau save tamstos darbdaviu. Mes, vagys, kaip tiktai ir duodame policijai duoną. Nebūtų mūsų, vagių, tamsta turėtum eiti į frontą, ir dar nežinia, kaip tenai visa pasibaigtų. Kol yra vagių, policija gali būti rami, – ji turės duonos, – turės ką gaudyti, ką saugoti, – ar ne tiesa, pone raportfiureri?

– Tai ką, tu ir dabar dar vagi? – stengiasi Chemnicas nukreipti kalbą nuo nemalonios jam temos.

– O kaipgi, vagiu, pone raportfiureri, žinoma, vagiu!

– Žiūrėk, Vili, pagausiu – bus tau riestai!

– Ne tamstai jaunužėliui mane, seną vilką, pagauti! – pasididžiuodamas atrėžė Vilis. Ir tiesą jisai sakė. Jis buvo vagismeisteris, menininkas stačiai. Jis mėgo savo darbą. Įsimylėjęs buvo.

1944 metų rudeniop Vilis gavo paaukštinimą – buvo iškeltas su viena darbo komanda į Gdansko miestą ir tenai savo žinion gavo visą virtuvę. Štuthofo virtuvės maisto sandėlio sargu vieton Brauno buvo paskirtas kitas žaliukas, Špejeris [Speyer] toks.

Špejeris – taip pat senas vagis katorgininkas, sugriuvęs senis toksai. Baisiai plėšrus ir pavydus vagis. Savo amatą puikiai mokėjo, tik labai nesimpatiškai jį pavartodavo. Pats iš sandėlio vogdavo per akis, ypač mėsą, dešras, margariną, bet kitiem neduodavo nė trupučiuko. Būdavo, koks alkanas katorgininkėlis pavogs duonos gabaliuką ar keletą bulvelių, – Špejeris jį vaikosi po lagerį su pagaliu, kol jam visą galvą sukruvina, – baisiai nesimpatiškas buvo vagis. Kur jam iki Vilio Brauno, tojo vagystės poeto!

Jude – žydas. Žydas – ne tautybė, bet arešto, vadinas, ir nusikaltimo rūšis. Gimei žydas – ir važiuok į lagerį, – kas čia daug kalbėti! O žydo tautybė buvo žymima pagal tas valstybes, kurios pilietis jis buvo. Dokumentuose taip ir buvo rašoma: Haftart: Jude; Nationalitat: Deutsche, Franzose, Russe, Pole, Litauer ir t. t. Vadinas, žydo tautybė buvo: vokietis, prancūzas, rusas, lenkas, lietuvis...

Žydai ant krūtinės ir nugaros nešiojo dar šešiakampę žvaigždę.

Zigeuner – čigonas, – taip pat kaip ir žydas, buvo nusikaltimo rūšis. Čigonų tautybė buvo žymima taip pat pagal valstybes. Ir juos sodino lagerin už tai, kad jie gimė čigonai. Čigonai tačiau nešiojo raudoną trikampį ir buvo traktuojami lygiai kaip ir kiti politiniai kaliniai.

Iš Lietuvos buvo atgabenta keliolika čigonų šeimų. Į mūsų bloką ateidavo toks septyniolikos metų čigoniukas, Stankevičius. Kartą per savaitę duodavome jam duonos ir rūkalų. Dalį gautųjų daiktų jis tuojau vietoje sudorodavo, o kitą dalį kišdavo į kišenę. Sako, tai mamai turįs nunešti, – mamai, sėdėjusiai moterų barakuose už vielų tvoros.

– O žmonai – argi tu nieko neneši? – jis buvo jau prieš kelerius metus vedęs, ir jo žmona sėdėjo taip pat už tvoros.

– O kas man žmona? Tos nebebus, aš kitą visuomet gausiu. Bet kitą mamą – kurgi begausi?

1944 metų pabaigoje kai kuriose lagerio raštinėse buvo įvesta visiškai kita kalinių klasifikacija.

Visi be išimties rusai ir lenkai buvo paskirti į naują kategoriją – Auslandischezivilarbeiter – užsienio civiliniai darbininkai, o visų kitų valstybių piliečiai taip ir pasiliko politiniai kaliniai. Žinoma, nuo to rusų ir lenkų kalinių padėtis nepagerėjo. Pagaliau taip buvo rašoma tiktai kai kuriose knygose. Buvo vedama „dviguba buhalterija“ – sena ir nauja klasifikacija.

Tokia reforma tegalėjo turėti vienintelę prasmę – pasiruošimą būsimai atsakomybei dėl veiksmų su svetimais piliečiais.

Sąjungininkai taip pat įvairiem darbam mobilizuodavo svetimų valstybių piliečius. Tam reikalui ir vokiečiai paruošė knygas:

– Va, prašom, ir pas mus, kaip pas žmones... čia, matote, vis rusų ir lenkų kilmės civiliniai darbininkai, – čia jokių kalinių nėra... Taip pat kaip pas jus...

XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga

Lageryje buvo dvidešimt keturių ar šešių tautų nariai, skaitant SSSR visas tautas – ukrainiečius, gudus, gruzinus, totorius, mordvinus, kirgizus ir t. t. – rusais, kaip tai lageryje buvo daroma.

Visą laiką savo skaičiumi vyravo lenkai – ir lageris jų žemėje buvo išbudavotas, – jis buvo skirtas jiem aptarnauti. Savaime, ir jų prieauglis buvo pats didžiausias. Lenkus čia atvarydavo iš įvairių gestapo įstaigų: Gdansko, Karaliaučiaus, Bydgoščo, Stargardo, Plocko, Grudziondzo, Kartūzų, Torunės ir daugelio kitų vietų.

Antrąją vietą skaičiaus atžvilgiu užėmė rusai, trečią – vokiečiai, ketvirtą – lietuviai. Tačiau 1943 metų pačioj pabaigoj lietuvius ir vokiečius staiga nukonkuravo ir ėmė lenktyniauti su rusais ir lenkais – latviai. Staiga iš Rygos jų atbildino per vieną kartą ištisus tris tūkstančius. Tai buvo įvairiaplaukė publika. Jos tarpe buvo nemaža ir rusų, bet kadangi jie buvo Latvijos piliečiai, mokėjo latviškai, jie buvo užrašomi latviais.

Latviai iš pat pradžios lageryje laikėsi labai išdidžiai, didžiavosi savo latviška kilme. Laikėsi visuomet būreliais savo tarpe, stengėsi net latviškas darbo komandas sudarinėti. Jie nuolat dainuodavo latviškas dainas – ir lageryje betupėdami, ir eidami į darbą, ir grįždami iš jo, vis traukdavo dainą su priemiestiniu refrenu: „Dzimdzi-rim-dzim-dzim!“

Traukė latviai savo dainą, rimdzimdziavo, nors tasai refrenas daugybę nemalonumų jiem pridarydavo...

1944 metų kovo mėnesį atėjo įsakymas du tūkstančius kalinių pasiųsti į Mathauzeno koncentracijos lagerį – uolų skaldymo darbam, itin sunkiem. Kalinių parinkimas priklausė nuo lagerio pareigūnų – SS ir kalinių, dirbusių administracijoje. Per tris dienas buvo surinkta du tūkstančiu kalinių, – ir jie buvo – visi latviai.