Dievų miškas217-218 psl. · apie 5 min.
XXXIV. Lagerinė tautų sąjunga53% kūrinio
217 psl.

Kad ir kažkokia dvokianti velnio duobė buvo tasai Štuthofas, bet vis dėlto jis toli gražu buvo ne Mathauzenas, – toji skerdykla akmenų skaldyklose!

Išvykus latviam, lietuviai užėmė vėl ketvirtą vietą. Lietuvių skaičius čionai buvo maždaug pastovus, laikėsi apie tris šimtus. Vieni išmirdavo, jų vieton maždaug tiek pat atsiųsdavo naujų – taip ir susibalansuodavo.

1944 metų ankstyvą pavasarį atvežė 165 danus. Iki tam laikui jie gyveno Danijos lageriuose internuoti, kaip sanatorijoje. Kiekvienas bene kambarį tenai turėjo. Vienas jų, tenai sėdėdamas, sugebėjo ne tiktai oficialiai vesti, bet ir išsiskirti su jaunąja žmonele, – menininkas jis buvo, teatro dekoratorius.

218 psl.

Danai – daugiausia buvo komunistinė ar komunistuojanti publika, socialdemokratai ir Ispanijos pilietinio karo dalyviai. Darbininkai, meisteriai, amatininkai, jūrininkai. Buvo ir keli savivaldybių veikėjai, inžinieriai, advokatai, vienas dailininkas ir vienas – puikus šachmatistas. Vokiečių valdžia nutarė, kad jie Danijos lageryje per gerai gyvena. Gabeno juos Vokietijon sukimštus į laivo dugną, kaip silkes. Vežant per Vokietiją traukiniu, tris dienas jiem nedavė nė lašelio vandens. Jie prašė gerti. Atneša, būdavo, esesininkas kibirą vandens – ir išpila žemėn ties traukinio langais, – atseit, pasižiūrėkite, kaip vandenėlis žemėn sunkiasi... Danai Štuthofe sudarė savo grupę, buvo apgyvendinti visi kartu, viename bloke. Jie palyginti buvo daug geriau traktuojami negu visi kiti politiniai katorgininkai. Niekas jų nemušė, niekas jų beprasmiškai negainiojo, nepersekiojo. Jie gaudavo net daniškus laikraščius. Tiesa, ir jų laikraščiai ėjo hitlerinės cenzūros priežiūroje, bet juose buvo vis dėlto nepalyginti daugiau žinių negu vokiškoje spaudoje. Danai Štuthofe savo daniška kilme nesididžiavo, eidami vergo pareigas, budelių priežiūroje savo tautinių dainų nedainuodavo... Danais niekas nesijuokė. Danus visi gerbė ir mylėjo. Mūsų su jais santykiai buvo kuo geriausi. Kai jie atvyko į lagerį, mes buvome jau seni katorgininkai, mes jau mokėjome lageryje gyventi, – mes jau galėjome ir danam šiek tiek padėti. Kiek vėliau danai pradėjo reguliariai gauti iš savo Raudonojo Kryžiaus siuntinius, – jie mum nepaliko skolingi už pirmąją pagalbą. Kai kurie danai mūsų bloke jautėsi kaip pas artimiausius gimines.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Ką reiškia SS jaunesniojo feldfebelio Bublico teorija, kad „kaliniai turi savo tarpe piautis“? Kur šiame skyriuje matyti, kad kaliniai gali ir susivienyti arba pasipriešinti?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Bublicas atvirai įvardija valdymo principą: jei kaliniai vieningi, jų nesuvaldysi, todėl juos reikia supriešinti. Pasakotojas pripažįsta, kad Štuthofe ši teorija „pilnai įgyvendinta“: kiekvienas kovojo už save. Tačiau skyriuje yra ir priešingų pavyzdžių: lietuviai padeda danams, o šie vėliau atsilygina siuntiniais; estas atsako į smūgį ir pelno visų pagarbą. Tai rodo, kad solidarumas ir orumas įmanomi net sistemoje, kuri sukurta juos sunaikinti.

Rašiniui: ValdžiaŽmogaus vertėLaisvė

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.