Blokavui į pagalbą šreiberis atskubėjo. Estas tiktai – žybt! – šreiberis taip pat nuriedėjo po stalu. Sėdi jis tenai šalia blokavo ir sako: oi-oi!

Pasirodo, to esto – sunkaus svorio boksininko būta. Jis vienas išgriovė visą bloko valdžią iki puodininko imtinai. Ištrūkęs su stiklais pro langą, blokavas pasišaukė pagalbą iš kitų blokų, estas užsibarikadavo savo bloke. Įvyko garsi batalija. Byrėjo langai, braškėjo sienos, šipuliais ėjo kėdės ir stalai: kovėsi vienas estas prieš valdžios krūvą. Estui kautynės nelabai kaip baigėsi, tačiau ne jis vienas buvo sužeistas... Užtat paskui lageryje daugiau niekas jo nebeužkabinėjo. Jį visas lageris gerbė. Gerbė ir visus estus.

Panašiai buvo ir mūsų bloko vienam sportininkui milžinui. Puolė jį kaimynas blokavas, razbaininkas-profesionalas, norėdamas su taburete galvą pakalenti. Mūsiškis atėmė iš jo taburetę, nusviedė lauk, – patį blokavą pagavo pusiau, apsuko kelis kartus ore ir numetė į klaną, nosį į purvą paniurkydamas. Nuo to meto tasai blokavas pasidarė ištikimiausias mūsų bloko bičiulis.

Lageryje buvo dar belgų, liuksemburgiečių, anglų, amerikonų, rumunų, graikų, serbų, švedų, norvegų, suomių, net viena japonė buvo galas žino iš kur ir kaip atsiradusi.

Kai Zelionkė, keikdamas Buchenvaldą, piktinosi, kad tenai kalinių tarpe nėra vienybės, Bublicas aiškino:

– Kalinių tarpe vienybės neturi būti. Kaliniai turi savo tarpe piautis. Kitaip jų nesuvaldysi...

Mūsų lageryje Bublico teorija buvo pilnai įgyvendinta. Kaliniai savo tarpe ėdėsi, bet kiekvienas kas sau. Nebuvo susigrupavę pagal trikampių spalvą ar tautybę. Žaliasai su raudonuoju galėjo gražiai sugyventi, lygiai kaip bibelforšeris su homoseksualistu. Taip pat ir tautybės kaip tokios savo tarpe nesiriejo. Retkarčiais pasimušdavo, ne iš pikto, dėl įvairumo daugiau, – tuo viskas ir baigdavosi. Nuolatinio karo nebuvo. Sugyveno gražiai. Tiktai vienų vargšų latvių visi vienodai nemėgo.

XXXV. Ypatingieji katorgininkai

1944 metų pavasarį atrėžė mūsų lagerio teritorijos didžiulį gabalą pelkėtoj pamiškėj ir pradėjo statyti aplink jį mūrinę sieną, tokią, kaip miestuose aplink kalėjimą stato.

– Koks gi čia velnias dabar bus? – stebėjosi kaliniai mūrininkai ir toliau varė milžinišką sieną, tarytum Vokietijoje karo metu plytų nebebūtų buvę kur dėti.

Labai skubotai varė tą sieną. Net visi kiti darbai buvo sustabdyti, – visos plytos buvo paimtos į šią statybą.

Keista buvo statyba, nesuprantama.

Aplink visą mūsų lagerį buvo užtverta aukšta įelektrintų spygliuotų vielų tvora, kurios protarpiais buvo pastatyti tam tikri bokšteliai, kuriuose sėdėjo sargybiniai su kulkosvaidžiais – ir to visiškai pakakdavo lagerio apsaugai. Tiesa, su ta elektra kartais nei šis, nei tas išeidavo.

Kartą vienas ruselis išdūmė iš lagerio. Jį netrukus pagavo. Atvedė į lagerį. Prikūlė.

– Kaipgi tu, Sauhunde, per tvorą pralindai? – klausia jo Majeris.

– Nagi, va, prie šio sargybinio būdelės perlipau per tvorą...

– Per įelektrintą tvorą perlipai? Meluoji, Lump!

– Visiškai nemeluoju. Tikrai perlipau, čia prie būdelės bokšto...

– Na, na, parodyk, kirmėlės vaike, kaip tu perlipai sargybinio panosėj? Neparodysi, – pats save kaltink...

Ruselis parodė. Apsiavęs kaliošais, vikriai kaip katinas persiraitė per tvorą, persirito atgal – ir jam ničnieko bloga neatsitiko. Valdžia ilgai koliojo tą ruselį ir savo tvorą, paskum pridėjo dar keletą spygliuotos vielos eilių. Netrukus po to grįžo į lagerį vienas pagiriotas vokietis – iš SS tarnybos. Akyse jam nuobodu pasidarė ar pro miglas jam vielų nesimatė, tiktai jis čiupt – ranka už vielos. Elektra ėmė jį tampyti, – jis bežiūrint prablaivėjęs ėmė rėkti. Kitu du esesininku griebė jį už kojų nuo tos vielos traukti, – bet kur tau! – ir juos ėmė elektra tampyti!