Mes traukiam bankrutkes ir žiūrim į juos. Sargybiniui kiek nusisukus į šalį, vienas jų sako:

– Duokite kokį dūmą patraukti...

– Das dürfen wir nicht geben, – mes neprivalome tai daryti, – atsilyginame vokiečiam už jų nekolegiškumą.

Knygose ir šitie vokiečiai, ir vėliau atsiunčiamieji buvo žymimi bendru vardu Haudegen – riterių mušeikų organizacija. Visus juos atsiųsdavo Poznanės gestapas. Atsiųsdavo paslaptingomis aplinkybėmis, iš lagerio drabužius jiem kažkur į pakelę nuveždavo ir jau aprengtus atvarydavo. Lageryje juos laikė griežčiausioj izoliacijoj. Absoliučiai nieko prie jų neprileisdavo ir jų pačių niekur neišleisdavo. Net sargybiniai, vokiečiai esesininkai, niekur negalėjo iš to lagerio išeiti. Maitino juos labai gerai, – maistą jie gaudavo specialų, iš SS virtuvės. Jokio darbo jie nedirbo. Duodavo jiem skaityti knygų, – vis nacių propagandinę literatūrą.

Šiokios tokios šviesos meta Majerio slapti užrašai. Tenai tieji haudegenai buvo skirstomi į dvi grupes. Viena grupė buvo žymima KuS, antroji Ze. Atrodo, pirmoji grupė galėjo reikšti: komunistai ir socialistai, antroji – Zentrum, – centro partijos žmonės.

Viduvasarį tame zonderlageryje buvo atitverti vielomis ir mūrinėmis sienomis dar du skyriai, sudaryta dar du Sonder – zonderlageriai, – sudaryta dar pasiutesnė izoliacija! Bet barakai tuose ypatinguose skyriuose buvo įrengti ypatingai gerai, su tam tikra prabanga. Su visokiais patogumais, kilimais iškloti. Geri baldai, pirmos rūšies skalbiniai. Buvo tenai įrengta net speciali virtuvė, maistą gamindavo vietoje. Gyveno tenai vyrai ir moterys, bene visiškai šeimyniškai įsitaisę. Paskui netyčia tiktai paaiškėjo, kad tenai gyveno Hitlerio nuniokotųjų generolų ir visuomenės veikėjų šeimos, kaip antai Gerdelerio, generolo Viclebeno ir kitų. Lagerio piliečiai buvo įsitikinę, kad tenai gyvena ir buvęs ilgametis Vengrijos valdovas admirolas Horti su šeima. Tokiam įsitikinimui būta šiokio tokio pagrindo. Lagerio žmonės matė juos vežant, matė skrynias su herbais ir karūnomis. Vieną kartą to lagerio moteris smalsiam kaliniui prasitarė: ji negalinti nieko kalbėti, nes už pastebėtą kalbą jom gresianti mirties bausmė.

Lagerį evakuojant, visa ši publika vėl labai slaptai buvo iš anksto kažkur išvežta.

Po 1944 metų liepos mėnesio atentato prieš Hitlerį Štuthofo lageryje ėmė atsirasti vis įdomesnės publikos. Vieną kartą atvežė visą buvusį Gdansko miesto senatą su viceprezidentu priešakyje. Visą, žinoma, kiek jis iki tol buvo gyvas likęs. Tai buvo vis senukai, sudžiūvę arba pilvoti vokiečiai. Vis tai – senųjų kairiųjų vokiečių partijų likučiai ir buvę centro partijos žmonės, sugebėję iki tam laikui laisvėje dar išplevėsuoti.

Juos laikė lageryje šiek tiek privilegijuotoj padėtyje, – jiem darbas buvo neprivalomas. Bet tai jau buvo 1944 metų vasaros pabaiga, – lageryje jau daug kas buvo pasikeitę. Išsigimė senoji lagerio rimtis, – sunyko, išdžiūvo katorginė dvasia. Ko gi benorėti, jei naujokai, atvykę į lagerį, po keturias savaites išsėdėdavo bloke, nieko nedirbdami, – jie esą karantiną atlikinėjo!

Kada gi lageryje anksčiau tokie dalykai buvo girdėti?!

Kiti naujokai per keturias savaites taip išgudrėdavo, kad paskui ir keturis mėnesius neidavo į darbą. O po keturių mėnesių jo darbingumo jau joks velnias nebesukontroliuos!

Ir dar daugiau! Buvo įvestas mediciniškas atsiunčiamųjų naujokų apžiūrėjimas. Gydytojas Heidelis turėjo nuspręsti, ar naujokas yra lagerfähig, yra lageringas, – tai yra, ar jis tinka, ar gali pakelti lagerinį gyvenimą. Kadangi gydytojas Heidelis tokiem dalykam niekuomet neturėdavo laiko, tai jo vardu tokį apžiūrinėjimą vykdė gydytojai kaliniai. Kalinys turėjo spręsti apie kitą kalinį, ar šis tinka lageriui, ar ne!

Ne, ne, – 1944 metų rudeniop mūsų lageris visiškai išsigimė.