Konfekcionsmajeris galėjo tave be niekur nieko, šiaip sau dėl smagumo, pagaliu sumušti, peiliu subadyti ir tučtuojau susikabinęs su tavimi kokią pasiutpolkę per lagerį šokti.

Kur, būdavo, Konfekcionsmajeris tik pasisuka – ten tuojau muštynės, keiksmai, kvatojimasis. Linksmas jis buvo, nors ir pasiutęs. Kartais atvažiuodavo jo atlankyti žmonelė su keliais vaikais, – tuomet jis pasidarydavo lyg viščiukas, vos iš po vištos išlindęs, pavyzdingas papunis ir dusulingas šeimos galva. Bet kai žmonelė atgal išlinguodavo, ne kiekviena gyvanašlė praeidavo sveika pro Konfektions-majerį.

Kartą Chemnicas savo darbo kabinete rodo jam naują valdžios potvarkį dėl SS vyrų atostogų. Potvarkio to gana įdomaus būta. Jame esesininkam buvo įsakoma savo atostogų metą taip tvarkyti, kad jis pas žmoną patektų kaip tiktai tuo metu, kada visų sėkmingiausia jis galėtų užplanuoti šeimos prieauglį.

– Cho-cho-cho! – kriuksi Konfekcionsmajeris, pasiskaitęs tokį įsakymą ir tapnoja Chemnicą per petį: – Mensch, ich habe Kinder schon zu viel – Žmogau! Vaikų aš jau per daug turiu!

Atrodo, jis čia bus trupučiuką persigyręs. Jis nuolat ir nuolat sirgo visokiomis įtartinomis ligomis, – iš kur jis čia tų vaikų per daug prisiperės!

Petersas [Peters] – aukštas, raumeningas pilietis, Štuthofo SS tarpe – kvailumo čempionas. Kvailesnio už jį nebuvo. Prieš karą jisai Gdansko mieste anglius į ketvirtą aukštą tampė, kartais tamsesniuos skersgatviuose įtikinamai išmaldos prašė. Dabar jis buvo SS feldfebelis, mūsų auklėtojas: jam prašnekus, mes visi turėjome stovėti be kepurės virdulio pavidalu. Kad nereikėtų prieš tokius Petersus kepurė nusiiminėti, aš dvi žiemas išvaikščiojau lageryje visai be kepurės. O prieš Petersą nepadarysi „Mützen ab“ – tuoj gausi letena per žandą. Tai buvo pats energingiausias ir landžiausias valdžios šnipas, nesigėdijęs jokių šunybių, apie sąžinę ir gėdą jokio supratimo neturėjęs. Tai jisai vargšą girtuoklėlį Milerį šaltu dušu maigė, motyvuodamas:

– Tu, velniau, visą spiritą išlakei, o man – nepalikai!

Savaime suprantama, jei Mileris ir jam būtų spirito šiek tiek palikęs, – abu kartu būtų įsigėrę ir šalto dušo nebūtų buvę.

Petersas vaikščiojo po lagerį su tokia fizionomija, lyg jis nuolat dėkotų ponui Dievui už tai, kad jisai nosies skylutes sutvėrė į apačią, ne į viršų.

Priešingu atveju nebūtų galima prieš katorgininkus nosis riesti: lietus prilytų.

Ypač žiauriai Petersas mušdavo atgabenamus į lagerį naujokus, jis net sunkiai sergantiem ligoniam galvą lazda ar stačiai lentgaliu daužydavo – ir tuomet, kai valdžia nemato.

Petersenas [Petersen] – pilna Peterso priešingybė, kilęs iš Danijos pasienio, faktinai – apvokietėjęs danas. Jis jau 1943 metų pabaigoje suprato, kokį kvailą biznį jis bus padaręs, įstodamas į vokiečių SS eiles. Karo perspektyvos ir jo paties likimas jam jau tuomet buvo aiškūs. Tiktai atgal trauktis jis jau nebegalėjo. Stengėsi tiktai su kaliniais, ypač danais ir norvegais, palaikyti kuo geriausius santykius, kad po karo jie jį užstotų. Atnešdavo jisai žinių, kurios kaliniam kitaip būtų buvusios neprieinamos, – atnešdavo net užsienio radijo žinių, kurios lageryje buvo itin brangios, – jis pats slaptai užsienį klausydavo.

Fotas [Foht] – stambus, platus, kokių penkių dešimčių metų vyras, apyrudžiais plaukais ir nuo samagono pamėlynavusia nosimi. Turėjo jisai stambų ūkį netoli lagerio, – puikius arklius ir karves, stambią žmoną ir keturis vaikus. Iš savo ūkio lageriui pardavinėjo jisai įvairius produktus, – biznis, sakės, buvęs visai neblogas. Lageryje mokėjo jisai žmones plakti ir šaudyti net nemirktelėdamas, – turėjo lagerio valdžios ypatingą pasitikėjimą. Ilgainiui jis buvo pramintas žydų karaliumi: jis buvo paskirtas lagerio žydiškosios dalies viršininku. Čia jis pasirodė esąs gana drąsus vyras: nebijodamas rasinių įstatymų ir savo žmonos, palaikė gana intymius santykius su žydžių gyvenamųjų blokų atstovėmis. Bet žydžių karaliumi jis buvo vadinamas ne dėl tos priežasties. Jis spręsdavo, kurios žydės reikia nuodyti, kurios – marinti, kurios – dar galima į kokius darbus varyti.

Klavanas [Klawan], – ach, tasai vargšas Klavanas! Visai padegėliška figūra! Net patsai Konfekcionsmajeris kalbėdavo, kad Klavanui esą galvoje kažkas ne visi namie!