Mūsų lageryje Bublico teorija buvo pilnai įgyvendinta. Kaliniai savo tarpe ėdėsi, bet kiekvienas kas sau. Nebuvo susigrupavę pagal trikampių spalvą ar tautybę. Žaliasai su raudonuoju galėjo gražiai sugyventi, lygiai kaip bibelforšeris su homoseksualistu. Taip pat ir tautybės kaip tokios savo tarpe nesiriejo. Retkarčiais pasimušdavo, ne iš pikto, dėl įvairumo daugiau, – tuo viskas ir baigdavosi. Nuolatinio karo nebuvo. Sugyveno gražiai. Tiktai vienų vargšų latvių visi vienodai nemėgo.

XXXV. Ypatingieji katorgininkai

1944 metų pavasarį atrėžė mūsų lagerio teritorijos didžiulį gabalą pelkėtoj pamiškėj ir pradėjo statyti aplink jį mūrinę sieną, tokią, kaip miestuose aplink kalėjimą stato.

– Koks gi čia velnias dabar bus? – stebėjosi kaliniai mūrininkai ir toliau varė milžinišką sieną, tarytum Vokietijoje karo metu plytų nebebūtų buvę kur dėti.

Labai skubotai varė tą sieną. Net visi kiti darbai buvo sustabdyti, – visos plytos buvo paimtos į šią statybą.

Keista buvo statyba, nesuprantama.

Aplink visą mūsų lagerį buvo užtverta aukšta įelektrintų spygliuotų vielų tvora, kurios protarpiais buvo pastatyti tam tikri bokšteliai, kuriuose sėdėjo sargybiniai su kulkosvaidžiais – ir to visiškai pakakdavo lagerio apsaugai. Tiesa, su ta elektra kartais nei šis, nei tas išeidavo.

Kartą vienas ruselis išdūmė iš lagerio. Jį netrukus pagavo. Atvedė į lagerį. Prikūlė.

– Kaipgi tu, Sauhunde, per tvorą pralindai? – klausia jo Majeris.

– Nagi, va, prie šio sargybinio būdelės perlipau per tvorą...

– Per įelektrintą tvorą perlipai? Meluoji, Lump!

– Visiškai nemeluoju. Tikrai perlipau, čia prie būdelės bokšto...

– Na, na, parodyk, kirmėlės vaike, kaip tu perlipai sargybinio panosėj? Neparodysi, – pats save kaltink...

Ruselis parodė. Apsiavęs kaliošais, vikriai kaip katinas persiraitė per tvorą, persirito atgal – ir jam ničnieko bloga neatsitiko. Valdžia ilgai koliojo tą ruselį ir savo tvorą, paskum pridėjo dar keletą spygliuotos vielos eilių. Netrukus po to grįžo į lagerį vienas pagiriotas vokietis – iš SS tarnybos. Akyse jam nuobodu pasidarė ar pro miglas jam vielų nesimatė, tiktai jis čiupt – ranka už vielos. Elektra ėmė jį tampyti, – jis bežiūrint prablaivėjęs ėmė rėkti. Kitu du esesininku griebė jį už kojų nuo tos vielos traukti, – bet kur tau! – ir juos ėmė elektra tampyti!

Šoka visi trys esesininkai pasiutpolkę palei tvorą ir rėkia visa gerkle!

Šoko jie ir rėkė, kol kažkas susiprato pranešti monteriam, kad elektrą išjungtų. Tuomet tiktai visi trys esesininkai besikeikdami nudūlino namo. Net iš jų nė vieno elektra nenumaigė. Elektra, atrodo, nepatikimas buvo lagerio sargas.

Tad, galimas daiktas, elektros paniekai tame lagerio kampe ir pradėjo varyti mūrinę sieną iš raudonų plytų, – kas juos žino?

Tik vėl, – iš vidaus palei tą naują sieną buvo pravestos kelios eilės spygliuotų vielų, – jos visos vis dėlto buvo dar ir įelektrintos, kad prie mūro nebūtų galima prieiti. Atrodo, elektra šiek tiek dar pasitikėta...

Viduryje taip uoliai aptverto sklypo ėmė statyti barakus, – aišku, tenai kažkas gyvens.

Atrodė, jau mūsų lageryje buvo surinkti patys talentingiausi nusikaltėliai. Tai kokie gi velniai turės gyventi už anos tvoros? Ar gal iš mūsų paims kokius razbaininkėlius, kad mum būtų saugiau šiame pasaulyje?

Tasai atitvertasai sklypas su savo barakais buvo pavadintas Sonderlager – ypatinguoju lageriu. Netrukus buvo pradėta gabenti ir to lagerio gyventojai, – iš kitur, ne iš mūsų lagerio. Baisiai įdomu, kas jie bus per banditai, kad juos taip smarkiai izoliuoja nuo kitų, – bene jie gyvus žmones ryja?

Atvarė būrelį vyrų, darbo drabužiais aprengtų. Drabužiai – švarūs, gero satino, gražiai pasiūti, – kaip geri monteriai nešioja. Vyrai visi vidutinio amžiaus, atrodo, gana inteligentiški. Stovi jie sustatyti prie tvoros ir tyli. Imame juos kalbinti lenkiškai, rusiškai, čekiškai, prancūziškai – nieko neatsako. Pagaliau vienas iš jų atsiliepia:

– Mes esame vokiečiai.

– Vokiečiai? – nustebo visa raštinė, – kas jūs tokie? Už ką patekote į lagerį?

– Das dürfen wir nicht sagen, – mes neprivalome tai sakyti, – pareiškė jie mum ir nieko daugiau nebeatsakinėjo.

Mes traukiam bankrutkes ir žiūrim į juos. Sargybiniui kiek nusisukus į šalį, vienas jų sako:

– Duokite kokį dūmą patraukti...

– Das dürfen wir nicht geben, – mes neprivalome tai daryti, – atsilyginame vokiečiam už jų nekolegiškumą.

Knygose ir šitie vokiečiai, ir vėliau atsiunčiamieji buvo žymimi bendru vardu Haudegen – riterių mušeikų organizacija. Visus juos atsiųsdavo Poznanės gestapas. Atsiųsdavo paslaptingomis aplinkybėmis, iš lagerio drabužius jiem kažkur į pakelę nuveždavo ir jau aprengtus atvarydavo. Lageryje juos laikė griežčiausioj izoliacijoj. Absoliučiai nieko prie jų neprileisdavo ir jų pačių niekur neišleisdavo. Net sargybiniai, vokiečiai esesininkai, niekur negalėjo iš to lagerio išeiti. Maitino juos labai gerai, – maistą jie gaudavo specialų, iš SS virtuvės. Jokio darbo jie nedirbo. Duodavo jiem skaityti knygų, – vis nacių propagandinę literatūrą.

Šiokios tokios šviesos meta Majerio slapti užrašai. Tenai tieji haudegenai buvo skirstomi į dvi grupes. Viena grupė buvo žymima KuS, antroji Ze. Atrodo, pirmoji grupė galėjo reikšti: komunistai ir socialistai, antroji – Zentrum, – centro partijos žmonės.

Viduvasarį tame zonderlageryje buvo atitverti vielomis ir mūrinėmis sienomis dar du skyriai, sudaryta dar du Sonder – zonderlageriai, – sudaryta dar pasiutesnė izoliacija! Bet barakai tuose ypatinguose skyriuose buvo įrengti ypatingai gerai, su tam tikra prabanga. Su visokiais patogumais, kilimais iškloti. Geri baldai, pirmos rūšies skalbiniai. Buvo tenai įrengta net speciali virtuvė, maistą gamindavo vietoje. Gyveno tenai vyrai ir moterys, bene visiškai šeimyniškai įsitaisę. Paskui netyčia tiktai paaiškėjo, kad tenai gyveno Hitlerio nuniokotųjų generolų ir visuomenės veikėjų šeimos, kaip antai Gerdelerio, generolo Viclebeno ir kitų. Lagerio piliečiai buvo įsitikinę, kad tenai gyvena ir buvęs ilgametis Vengrijos valdovas admirolas Horti su šeima. Tokiam įsitikinimui būta šiokio tokio pagrindo. Lagerio žmonės matė juos vežant, matė skrynias su herbais ir karūnomis. Vieną kartą to lagerio moteris smalsiam kaliniui prasitarė: ji negalinti nieko kalbėti, nes už pastebėtą kalbą jom gresianti mirties bausmė.

Lagerį evakuojant, visa ši publika vėl labai slaptai buvo iš anksto kažkur išvežta.

Po 1944 metų liepos mėnesio atentato prieš Hitlerį Štuthofo lageryje ėmė atsirasti vis įdomesnės publikos. Vieną kartą atvežė visą buvusį Gdansko miesto senatą su viceprezidentu priešakyje. Visą, žinoma, kiek jis iki tol buvo gyvas likęs. Tai buvo vis senukai, sudžiūvę arba pilvoti vokiečiai. Vis tai – senųjų kairiųjų vokiečių partijų likučiai ir buvę centro partijos žmonės, sugebėję iki tam laikui laisvėje dar išplevėsuoti.

Juos laikė lageryje šiek tiek privilegijuotoj padėtyje, – jiem darbas buvo neprivalomas. Bet tai jau buvo 1944 metų vasaros pabaiga, – lageryje jau daug kas buvo pasikeitę. Išsigimė senoji lagerio rimtis, – sunyko, išdžiūvo katorginė dvasia. Ko gi benorėti, jei naujokai, atvykę į lagerį, po keturias savaites išsėdėdavo bloke, nieko nedirbdami, – jie esą karantiną atlikinėjo!

Kada gi lageryje anksčiau tokie dalykai buvo girdėti?!

Kiti naujokai per keturias savaites taip išgudrėdavo, kad paskui ir keturis mėnesius neidavo į darbą. O po keturių mėnesių jo darbingumo jau joks velnias nebesukontroliuos!

Ir dar daugiau! Buvo įvestas mediciniškas atsiunčiamųjų naujokų apžiūrėjimas. Gydytojas Heidelis turėjo nuspręsti, ar naujokas yra lagerfähig, yra lageringas, – tai yra, ar jis tinka, ar gali pakelti lagerinį gyvenimą. Kadangi gydytojas Heidelis tokiem dalykam niekuomet neturėdavo laiko, tai jo vardu tokį apžiūrinėjimą vykdė gydytojai kaliniai. Kalinys turėjo spręsti apie kitą kalinį, ar šis tinka lageriui, ar ne!

Ne, ne, – 1944 metų rudeniop mūsų lageris visiškai išsigimė.

XXXVI. Pedagogiški egzemplioriai

Kiekvienam blokui iš SS tarpo buvo paskirtas vadovas – Blockführer, – koks nors SS seržantas ar feldfebelis, vyriausias bloko globėjas ir auklėtojas. Jų tarpe buvo taip pat gana įdomių egzempliorių, tinkančių bet kuriai gyvulininkystės parodai.

Johanas Majeris [Johann Mayer] – SS feldfebelis, Chemnico pavaduotojas. Kad nesipainiotų su Traugotu Majeriu, Johaną kaliniai paprastai vadindavo Konfektionsmayer arba Anzugsmayer – kostiuminis Majeris. Jis buvo pragarsėjęs kaip pats žymiausias kalinių kostiumų vagis. Aš turiu pagrindo manyti, kad jis ir mano drabužėlius buvo nusiviliojęs savo žinion. Tai jisai mus, vos atvykusius į lagerį, pirmasai antausiais pasveikino.

Tai buvo kokių trijų dešimčių metų vyras. Sulinkęs, persigėręs, moteriškais dalykais persisotinęs, pusiau pamišęs. Galvažudys, kokių reta. Galvažudys-mėgėjas, galvažudys-sportininkas. Muša ne todėl, kad mušamam būtų skaudu, – muša todėl, kad jam pačiam baisiai malonu mušti. Keiktis taip pat buvo didelis meisteris, bet jis nepykdavo, kai ir kaliniai jį patį į akis pakeikdavo.

Kartą darbo metu Francišekas Dziegarčikas sako man:

– Na, profesoriau, kada gi grįši į universitetą paskaitų skaityti?

– Ką? Universitetan paskaitų skaityti? – įsikišo į mūsų kalbą Konfekcionsmajeris, – niekuomet! Tu išlėksi čia, pro krematorijaus kaminą.

– Na, na, – sakau aš jam, – pone šarfiureri, mes dar pažiūrėsime, kas greičiau pro kaminą lėks, aš ar tamsta!

– Cho-cho-cho! – kriuksi Konfekcionsmajeris, patenkintas, kad aš taip kvailai jam atsakiau... Jis buvo tikras, kad aš esu visiškai kvailas. Dabar, manau, jam nė kamino nereikėjo: gerai dar, jei gavo jis kur kokią velėną užsikloti...

Konfekcionsmajeris galėjo tave be niekur nieko, šiaip sau dėl smagumo, pagaliu sumušti, peiliu subadyti ir tučtuojau susikabinęs su tavimi kokią pasiutpolkę per lagerį šokti.

Kur, būdavo, Konfekcionsmajeris tik pasisuka – ten tuojau muštynės, keiksmai, kvatojimasis. Linksmas jis buvo, nors ir pasiutęs. Kartais atvažiuodavo jo atlankyti žmonelė su keliais vaikais, – tuomet jis pasidarydavo lyg viščiukas, vos iš po vištos išlindęs, pavyzdingas papunis ir dusulingas šeimos galva. Bet kai žmonelė atgal išlinguodavo, ne kiekviena gyvanašlė praeidavo sveika pro Konfektions-majerį.

Kartą Chemnicas savo darbo kabinete rodo jam naują valdžios potvarkį dėl SS vyrų atostogų. Potvarkio to gana įdomaus būta. Jame esesininkam buvo įsakoma savo atostogų metą taip tvarkyti, kad jis pas žmoną patektų kaip tiktai tuo metu, kada visų sėkmingiausia jis galėtų užplanuoti šeimos prieauglį.

– Cho-cho-cho! – kriuksi Konfekcionsmajeris, pasiskaitęs tokį įsakymą ir tapnoja Chemnicą per petį: – Mensch, ich habe Kinder schon zu viel – Žmogau! Vaikų aš jau per daug turiu!

Atrodo, jis čia bus trupučiuką persigyręs. Jis nuolat ir nuolat sirgo visokiomis įtartinomis ligomis, – iš kur jis čia tų vaikų per daug prisiperės!

Petersas [Peters] – aukštas, raumeningas pilietis, Štuthofo SS tarpe – kvailumo čempionas. Kvailesnio už jį nebuvo. Prieš karą jisai Gdansko mieste anglius į ketvirtą aukštą tampė, kartais tamsesniuos skersgatviuose įtikinamai išmaldos prašė. Dabar jis buvo SS feldfebelis, mūsų auklėtojas: jam prašnekus, mes visi turėjome stovėti be kepurės virdulio pavidalu. Kad nereikėtų prieš tokius Petersus kepurė nusiiminėti, aš dvi žiemas išvaikščiojau lageryje visai be kepurės. O prieš Petersą nepadarysi „Mützen ab“ – tuoj gausi letena per žandą. Tai buvo pats energingiausias ir landžiausias valdžios šnipas, nesigėdijęs jokių šunybių, apie sąžinę ir gėdą jokio supratimo neturėjęs. Tai jisai vargšą girtuoklėlį Milerį šaltu dušu maigė, motyvuodamas:

– Tu, velniau, visą spiritą išlakei, o man – nepalikai!

Savaime suprantama, jei Mileris ir jam būtų spirito šiek tiek palikęs, – abu kartu būtų įsigėrę ir šalto dušo nebūtų buvę.

Petersas vaikščiojo po lagerį su tokia fizionomija, lyg jis nuolat dėkotų ponui Dievui už tai, kad jisai nosies skylutes sutvėrė į apačią, ne į viršų.

Priešingu atveju nebūtų galima prieš katorgininkus nosis riesti: lietus prilytų.

Ypač žiauriai Petersas mušdavo atgabenamus į lagerį naujokus, jis net sunkiai sergantiem ligoniam galvą lazda ar stačiai lentgaliu daužydavo – ir tuomet, kai valdžia nemato.

Petersenas [Petersen] – pilna Peterso priešingybė, kilęs iš Danijos pasienio, faktinai – apvokietėjęs danas. Jis jau 1943 metų pabaigoje suprato, kokį kvailą biznį jis bus padaręs, įstodamas į vokiečių SS eiles. Karo perspektyvos ir jo paties likimas jam jau tuomet buvo aiškūs. Tiktai atgal trauktis jis jau nebegalėjo. Stengėsi tiktai su kaliniais, ypač danais ir norvegais, palaikyti kuo geriausius santykius, kad po karo jie jį užstotų. Atnešdavo jisai žinių, kurios kaliniam kitaip būtų buvusios neprieinamos, – atnešdavo net užsienio radijo žinių, kurios lageryje buvo itin brangios, – jis pats slaptai užsienį klausydavo.

Fotas [Foht] – stambus, platus, kokių penkių dešimčių metų vyras, apyrudžiais plaukais ir nuo samagono pamėlynavusia nosimi. Turėjo jisai stambų ūkį netoli lagerio, – puikius arklius ir karves, stambią žmoną ir keturis vaikus. Iš savo ūkio lageriui pardavinėjo jisai įvairius produktus, – biznis, sakės, buvęs visai neblogas. Lageryje mokėjo jisai žmones plakti ir šaudyti net nemirktelėdamas, – turėjo lagerio valdžios ypatingą pasitikėjimą. Ilgainiui jis buvo pramintas žydų karaliumi: jis buvo paskirtas lagerio žydiškosios dalies viršininku. Čia jis pasirodė esąs gana drąsus vyras: nebijodamas rasinių įstatymų ir savo žmonos, palaikė gana intymius santykius su žydžių gyvenamųjų blokų atstovėmis. Bet žydžių karaliumi jis buvo vadinamas ne dėl tos priežasties. Jis spręsdavo, kurios žydės reikia nuodyti, kurios – marinti, kurios – dar galima į kokius darbus varyti.

Klavanas [Klawan], – ach, tasai vargšas Klavanas! Visai padegėliška figūra! Net patsai Konfekcionsmajeris kalbėdavo, kad Klavanui esą galvoje kažkas ne visi namie!

Gimė ir augo jisai Estijoje, tarnavo pas kažkokį tenai baroną vokietį ir persiėmė baroniška pasaulėžiūra ir manieromis. Buvęs bermontininkas, turėjęs medalį iš tuometinės „geležinės divizijos“, laikė save dideliu kariauninku. Dabar buvo jisai, žinoma, repatriantas, gavęs netoli Poznanės dvarelį, kurio savininkas lenkas buvo pasodintas į lagerį ir numarintas.

Klavanas buvo vienintelis lageryje esesininkas, kuris knygas skaitė. Knygų skaitė jis labai daug, ir nuo tų knygų visiškai apsisuko jo vargšė galvelė. Būdavo, paskaitys jis kokią knygą, nors pačią kvailiausią nacišką, įlįs koks kvailas klausimas jam į galvą, – jis ateina į raštinę ir ima šnekėti: ir tai jam išaiškink, ir tai – paaiškink. Aiškinti gi jam labai sunku: visiškas balvonas, naciška davatka, nieko nesupranta.

Lygiai kas dvi savaitės ateidavo jisai teirautis, ar jo pavardė tikrai germaniškos kilmės.

– Germaniška, po velnių, germaniška, šimtą kartų germaniška, – išėjęs iš kantrybės imi šūkaloti, bet po dviejų savaičių jis vėl ateina tuo pačiu klausimu. Aš net pažaliuodavau, pamatęs ateinantį Klavaną.

Kartą abu žiūrime pro mūsų raštinės langą, kaip kieme Petersas žmones muša. Klavanas susigraudena – jis pats niekuomet nieko nemušė, – ir sako man:

– Ne, – vis dėlto lageryje jam esą baisiai sunku. Jis esąs išaugęs Estijoje, jis esąs visiškai kitokios kultūros žmogus. Jis pirmą kartą savo gyvenime pamatęs, kaip žmones muša tiktai Štuthofe. Pas mus, – sako jisai, – Estijoje, pats žinai, niekas nieko nemuša, kita kultūra esanti...

Vos paskirtas i lagerį, jis esą nuėjęs pas komendantą Hopę ir pareiškęs jam, kad jis esąs kitos kultūros ir tokiame lageryje negalįs eiti pareigų. Komendantas jį apraminęs, – jis esąs taip pat žiaurumų priešas – prašęs jį pasilikti ir eiti pareigas pagal savo sąžinę. Komendantas sąžinės dalykuose pažadėjęs jam savo pagalbą ir draugingumo ženklui padovanojęs jam laikrodį, va, šitąjį, – Klavanas nuolat rodydavo iš komendanto gautą laikrodį.

Klavanas dažnai landžiojo pas komendantą, su kitais feldfebeliais nedraugavo, užtat visi jo baisiai nekentė. Jis ieškojo artimesnių žmonių kalinių tarpe, su kuriais galėtų pasikalbėti apie knygose rašomus dalykus. Nuėjęs pas komendantą, jis viską papasakodavo, ką iš kalinių girdėjo. Papasakodavo ne įskundimo forma, ne pakenkti kam norėdamas, bet iš neišpasakomo savo naivumo, – na, žinoma, ir todėl, kad komendantas buvo jam toks didelis autoritetas, tokia įkūnyta kilnybė, kad jis pas jį lyg išpažintį atlikdavo.

Klavanas buvo karo apologetas. Esą ir jo gyvenime geriausi atsiminimai – iš karo laikų. Karas esąs reikalingas žmonėm pataisyti. Bet kai karas perėjo į Vokietijos teritoriją, Klavanas karo reikalą iš principo ėmė smarkiai peikti.

Mano kolegom lenkam jisai kalbėjo, kad jis negalįs lietuvių suprasti. Esą juk visiem žinoma, kad po karo Lietuva bus prijungta prie Vokietijos, lietuviai gausią progos susivokietinti, jiem būsią suteikta aukščiausia malonė ir garbė – vokiečio vardas, o jie, lietuviai, vis dar kažko šiaušias, kažkuo nepatenkinti!

Jis buvo jėgos filosofas ir poetas. Kieno jėga, to ir teisė. Vokietija kariaudama esą turinti daug nuostolių. Savaime suprantama, kad ji norinti po karo šio to gauti, – kaipgi kitaip? Pabaltijo valstybės natūraliai priklausančios Vokietijai...