Vos paskirtas i lagerį, jis esą nuėjęs pas komendantą Hopę ir pareiškęs jam, kad jis esąs kitos kultūros ir tokiame lageryje negalįs eiti pareigų. Komendantas jį apraminęs, – jis esąs taip pat žiaurumų priešas – prašęs jį pasilikti ir eiti pareigas pagal savo sąžinę. Komendantas sąžinės dalykuose pažadėjęs jam savo pagalbą ir draugingumo ženklui padovanojęs jam laikrodį, va, šitąjį, – Klavanas nuolat rodydavo iš komendanto gautą laikrodį.

Klavanas dažnai landžiojo pas komendantą, su kitais feldfebeliais nedraugavo, užtat visi jo baisiai nekentė. Jis ieškojo artimesnių žmonių kalinių tarpe, su kuriais galėtų pasikalbėti apie knygose rašomus dalykus. Nuėjęs pas komendantą, jis viską papasakodavo, ką iš kalinių girdėjo. Papasakodavo ne įskundimo forma, ne pakenkti kam norėdamas, bet iš neišpasakomo savo naivumo, – na, žinoma, ir todėl, kad komendantas buvo jam toks didelis autoritetas, tokia įkūnyta kilnybė, kad jis pas jį lyg išpažintį atlikdavo.

Klavanas buvo karo apologetas. Esą ir jo gyvenime geriausi atsiminimai – iš karo laikų. Karas esąs reikalingas žmonėm pataisyti. Bet kai karas perėjo į Vokietijos teritoriją, Klavanas karo reikalą iš principo ėmė smarkiai peikti.

Mano kolegom lenkam jisai kalbėjo, kad jis negalįs lietuvių suprasti. Esą juk visiem žinoma, kad po karo Lietuva bus prijungta prie Vokietijos, lietuviai gausią progos susivokietinti, jiem būsią suteikta aukščiausia malonė ir garbė – vokiečio vardas, o jie, lietuviai, vis dar kažko šiaušias, kažkuo nepatenkinti!

Jis buvo jėgos filosofas ir poetas. Kieno jėga, to ir teisė. Vokietija kariaudama esą turinti daug nuostolių. Savaime suprantama, kad ji norinti po karo šio to gauti, – kaipgi kitaip? Pabaltijo valstybės natūraliai priklausančios Vokietijai...

– Na, – sakau, – pone rotenfiureri, – iki feldfebelio laipsnio jis nepajėgė prisitarnauti, – tamsta turi dvarą, o Zelionkė – neturi. Tačiau Zelionkė – stipresnis už tamstą. Ką tamsta pasakytum, jeigu Zelionkė, prisirinkęs dar gaują tokių kaip jis, ateitų nakties metu ir išmestų tamstą iš dvaro?

– Kaipgi tai galima, – piktinosi jisai mano klausimu, – garbingą karą lyginti su paprastu plėšikavimu?!

Vis dėlto abiejų veiksmų skirtumo pagal Klavano aiškinimą aš nepajėgiau suprasti.

Kartą rudeniop 1944 metais, kai frontas pasiekė Vokietijos sienas, Klavanas, man besikeikiant, kad manęs iš lagerio nepaleidžia, sako man:

– Ir jis, Klavanas, lageryje esąs toks pat kalinys, kaip ir aš, – ir jis negalįs niekur iš lagerio pasitraukti. Keturis kartus jau buvo padavęs prašymą, kad leistų jam iš lagerio vykti į frontą, bet, sako, neleidžią. Jis esąs kalinys.

– Vis dėlto, – sakau, – šioks toks skirtumas tarp mūsų yra...

– Koks gi skirtumas? Jokio skirtumo!

– Atrodo, – sakau, – panašu, kad yra. Pavyzdžiui, šuva, susitikęs SS vyrą, neprivalo daryti „Mützen ab“, – o aš – privalau. Šuva turi teisę drauge su SS vyrais šaligatviu vaikščioti, o aš visuomet privalau viduriu gatvės per purvyną plitoti... Ot, – sakau, – jei mano teisės bent su šunies teisėmis būtų sulygintos, – ir tai būtų jau daug padaryta...

– A, – šit kas! – sunkiai numykė Klavanas. Jis padarė tokią fizionomiją, tarytum aš jam į žandą būčiau trenkęs. Bet mandagiu būdu juo atsikratyti nebuvo galima: Klavanas buvo nuobodesnis už vokietį profesionalą.

XXXVII. Nusikaltimai ir bausmės

Majerio raštinėje buvo rašoma kalinių nusikaltimų ir bausmių knyga. Paprastųjų nusikaltimų – Strafbuch. Lengvesniųjų. Sunkieji nusikaltimai ėjo savo atskira tvarka.

Buvo dvi paprastųjų nusikaltimų rūšys: vagystė ir tinginystė. Visa tai atsitikdavo darbo metu. Pavyzdžiui, pavogė kas kur kokią bulvę, ropę, duonos plutą, agurką, pomidorą – tas jau vagis. Kitokių dalykų pavogimą žymėdavo tiktai išimtinais atvejais. Tinginystės nusikaltimai buvo dar nuobodesni... Kas darbo metu atsistojęs atsiduso, kaimyną prakalbino, kokį dūmelį nutraukė, o, apsaugok, Perkūne, miške saulaitės atokaitoj snustelėjo, – tas jau tinginys neraliuotas. Esesininkai, darbo vadovai, tuojau tokius nusikaltėlius vietoj apibaksnoja, surašo jų numerius ir savaitės gale atiduoda sąrašus į raštinę, – įtraukti nusikaltėlius į bausmių knygą ir nubausti, – pagal paties Majerio rašytą rezoliuciją. Kiti šitokiu būdu sugebėdavo nusikalsti vienu ypu po kelis kartus.

Bausmės būdavo taip pat nuobodžios. Tris dienas palikti be pietų, šešias dienas, devynias dienas... Kartais pietus sumažindavo vienu trečdaliu, kartais – jų pusę teduodavo. Kartais Majerio recepte buvo įrašomi penki lazdos smūgiai, dešimts, penkiolika... Sergantiem, gulintiem ligoninėj, bausmės vykdymas buvo atidedamas, kol jis pasveiks, o pasiskubinę numirti buvo visiškai nuo bausmės atleidžiami.

Man patekus Į raštinę, vienas svarbiausių mano darbų ir buvo šios knygos – štrafbucho – rašymas.

Deja! Man tas darbas baisiai nesisekė, – nieko gera iš to neišėjo.