Chemnico nuolat skatinamas, aš rinkdavau esesininkų pranešimus apie nusikaltėlius tiktai mėnesio pabaigoj. Nusikaltėlių prisirinkdavo labai daug. Esesininkai, darbo vadovai, buvo žmonės neperdaug raštingi, – kalinių numerius rašydavo labai neaiškiai. Aš turėdavau pagal tuos numerius suieškoti kalinių pavardes, jų darbovietę, jų gyvenamą vietą, surašyti į knygas ir įduoti ją Majeriui bausmei skirti. Tam darbui man išeidavo labai daug laiko. Majeris taip pat nesiskubindavo knygą vartalioti. Kai jis bausmę paskiria, aš turėdavau tai pranešti blokaviejiem ir šreiberiam, kad jie ją jau įvykdytų.

Va, čia tai man ir nesisekė. Nežinau, kas čia daugiau kaltas buvo: ar esesininkai, darbų vadovai, blogai numerius užrašydavę, ar aš, jų raštą dar blogiau paskaitydavęs, bet man vis išeidavo, kad daugumas nusikaltėlių buvo vis numirėliai. Ir numeris atitinka, ir pavardė buvo kaip reikiant, ir gimimo metai visiškai tikri, bet tasai smerktinas tinginys buvo – žiūrėk, – jau senas, seniai pro kaminą išlėkęs, numirėlis... Ir vis tai – su pačiomis didžiausiomis bausmėmis. Šiek tiek mažesnė, bet vis dėlto labai žymi nusikaltėlių dalis atsirasdavo ligoninėj. Kada jis numirs ar pagis – kas jį žino: negi atsiminsi visus nusikaltėlius! Pagaliau geroka dalis nusikaltėlių buvo užrašyta ir tokių, kuriem į lagerio valdiškus pietus jau seniai buvo tiktai nusičiaudėti: jie buvo tokie puikūs, talentingi organizatoriai, buvo taip gerai įsitaisę, kad seniai valdiškų pietų nebevalgė. Visa man taip susidėdavo, kad beveik nebelikdavo kas bebausti.

Gavo Majeris vieną tokį mano mėnesinį pranešimą, gavo kitą...

– Mėšlas, ne knyga! – pareiškė jis man.

– Ką gi aš padarysiu, kad taip darbo fiurerių buvo surašyta, vis tokie numeriai, – teisinausi trupučiuką paspringdamas.

– Pasiuto jie, ar ką?