Majerio raštinėje buvo rašoma kalinių nusikaltimų ir bausmių knyga. Paprastųjų nusikaltimų – Strafbuch. Lengvesniųjų. Sunkieji nusikaltimai ėjo savo atskira tvarka.

Buvo dvi paprastųjų nusikaltimų rūšys: vagystė ir tinginystė. Visa tai atsitikdavo darbo metu. Pavyzdžiui, pavogė kas kur kokią bulvę, ropę, duonos plutą, agurką, pomidorą – tas jau vagis. Kitokių dalykų pavogimą žymėdavo tiktai išimtinais atvejais. Tinginystės nusikaltimai buvo dar nuobodesni... Kas darbo metu atsistojęs atsiduso, kaimyną prakalbino, kokį dūmelį nutraukė, o, apsaugok, Perkūne, miške saulaitės atokaitoj snustelėjo, – tas jau tinginys neraliuotas. Esesininkai, darbo vadovai, tuojau tokius nusikaltėlius vietoj apibaksnoja, surašo jų numerius ir savaitės gale atiduoda sąrašus į raštinę, – įtraukti nusikaltėlius į bausmių knygą ir nubausti, – pagal paties Majerio rašytą rezoliuciją. Kiti šitokiu būdu sugebėdavo nusikalsti vienu ypu po kelis kartus.

Bausmės būdavo taip pat nuobodžios. Tris dienas palikti be pietų, šešias dienas, devynias dienas... Kartais pietus sumažindavo vienu trečdaliu, kartais – jų pusę teduodavo. Kartais Majerio recepte buvo įrašomi penki lazdos smūgiai, dešimts, penkiolika... Sergantiem, gulintiem ligoninėj, bausmės vykdymas buvo atidedamas, kol jis pasveiks, o pasiskubinę numirti buvo visiškai nuo bausmės atleidžiami.

Man patekus Į raštinę, vienas svarbiausių mano darbų ir buvo šios knygos – štrafbucho – rašymas.

Deja! Man tas darbas baisiai nesisekė, – nieko gera iš to neišėjo.

Chemnico nuolat skatinamas, aš rinkdavau esesininkų pranešimus apie nusikaltėlius tiktai mėnesio pabaigoj. Nusikaltėlių prisirinkdavo labai daug. Esesininkai, darbo vadovai, buvo žmonės neperdaug raštingi, – kalinių numerius rašydavo labai neaiškiai. Aš turėdavau pagal tuos numerius suieškoti kalinių pavardes, jų darbovietę, jų gyvenamą vietą, surašyti į knygas ir įduoti ją Majeriui bausmei skirti. Tam darbui man išeidavo labai daug laiko. Majeris taip pat nesiskubindavo knygą vartalioti. Kai jis bausmę paskiria, aš turėdavau tai pranešti blokaviejiem ir šreiberiam, kad jie ją jau įvykdytų.

Va, čia tai man ir nesisekė. Nežinau, kas čia daugiau kaltas buvo: ar esesininkai, darbų vadovai, blogai numerius užrašydavę, ar aš, jų raštą dar blogiau paskaitydavęs, bet man vis išeidavo, kad daugumas nusikaltėlių buvo vis numirėliai. Ir numeris atitinka, ir pavardė buvo kaip reikiant, ir gimimo metai visiškai tikri, bet tasai smerktinas tinginys buvo – žiūrėk, – jau senas, seniai pro kaminą išlėkęs, numirėlis... Ir vis tai – su pačiomis didžiausiomis bausmėmis. Šiek tiek mažesnė, bet vis dėlto labai žymi nusikaltėlių dalis atsirasdavo ligoninėj. Kada jis numirs ar pagis – kas jį žino: negi atsiminsi visus nusikaltėlius! Pagaliau geroka dalis nusikaltėlių buvo užrašyta ir tokių, kuriem į lagerio valdiškus pietus jau seniai buvo tiktai nusičiaudėti: jie buvo tokie puikūs, talentingi organizatoriai, buvo taip gerai įsitaisę, kad seniai valdiškų pietų nebevalgė. Visa man taip susidėdavo, kad beveik nebelikdavo kas bebausti.

Gavo Majeris vieną tokį mano mėnesinį pranešimą, gavo kitą...

– Mėšlas, ne knyga! – pareiškė jis man.

– Ką gi aš padarysiu, kad taip darbo fiurerių buvo surašyta, vis tokie numeriai, – teisinausi trupučiuką paspringdamas.

– Pasiuto jie, ar ką?

– To tai jau aš negaliu žinoti, pone hauptšturmfiureri...

Po antrojo mano raporto Majeris knygos man nebegrąžino. Ji daugiau nebebuvo rašoma.

Taip negarbingai, dėl numirėlių galvos, ir žuvo tradiciniai lagerio nusikaltėliai: vagys ir tinginiai.

Tačiau ir bausmių knygai išnykus, smulkiųjų vagilėlių vargai nepasibaigė. Stambiausiem – ir knygai tebesant gyvai, neblogai sekės, o smulkiesiem šiukšlelėm – visai blogai. Vykdavo savotiškas Linčo teismas, nusikaltėlis buvo tučtuojau vietoje baudžiamas. Kartais esesininkų didžiai linksmybei kokį alkaną bulviavagilėlį ištepdavo visą suodžiais, paversdavo negru ir vedžiodavo paspardydami po blokus ir dirbtuves parodyti: va, žiūrėkit, koks jis juodas! Kartais jį pastatydavo visai dienai prie vartų stovėti. O kartais, būdavo, pasodina jį ant smailios varčios, įkiša jam į gerklę kokį buroką ar ropę, – žiūrint, ką jis buvo nusitempęs, – ir sėdėk visą dieną. O kartą vienas SS karininkas vieną prancūzą buvo privertęs net šviežią mėšlą suryti!

Gana stambi nusikaltimų rūšis buvo spekuliacija – ne pačiame lageryje. Lageryje spekuliacija buvo lyg ir toleruojama, bent retai tepakibinama. Ji itin įsigyveno 1944 metais. Kalinių gyvenamajame kieme prie vieno barako, devinto bloko, buvo įsisteigusi nuolat veikianti juodoji rinka ir juodoji birža. Ten būdavo galima gauti visko, ko tik lageryje širdis trokšta – iki kokaino imtinai. Drabužiai, apavas, duona, margarinas, samagonas ir kiti kasdien vartojami gaminiai tenai neišsekdavo. Kiek sunkiau buvo verstis „užsieniniam spekuliantam“ – už lagerio sienų.

Susisiekimas „su užsieniu“ vyko dviem svarbiausiais keliais: per „užsieninius“ meisterius ir „užsienio darbo komandas“.