Kai kuriem atsakingiem darbam dirbti ateidavo į lagerį laisvai samdomi inžinieriai ir meisteriai, laisvai gyveną už lagerio sienų, – jie ir patarpininkaudavo prekybos dalykuose. Kartais juos, būdavo, pagauna, paverčia kaliniais, uždaro į lagerį, bet pagautųjų vieton visuomet atsirasdavo kiti tarpininkai. Kartais gi patarpininkaudavo ir patys esesininkai, tik jie paprastai imdavo didelius nuošimčius, – ne visuomet apsimokėdavo su jais susidėti. Daug patogiau buvo varyti biznis per „užsienio darbo komandas“.

Be darbo komandų, dirbusių pačiame lageryje, buvo dar užlagerinės – ausenkomandos. Jų buvo dvi pagrindini rūši: pastovios ir besikaitaliojančios.

Pastovias komandas suformuodavo lageryje ir pasiųsdavo kur nors į nuolatinį pastovų darbą. Kartais tokiai komandai suformuoti atvykdavo koks kito miesto įmonės viršininkas, pavyzdžiui, Gdansko laivų statybos direktorius. Prieš jį išrikiuoja kalinių minią. Įmonės direktorius apeina kalinius, apžiūri, raumenis pačiupinėja ir pasirenka sau vergus, visai kaip „Dėdės Tomo lūšnelėje“.

Tokių užsieninių komandų lageris turėjo daug, bent pusė kalinių jose dirbo. Bydgoščo požeminiuose dinamito fabrikuose dirbo keli tūkstančiai moterų kalinių, Pelico sintetinio kuro dirbtuvėse – keli tūkstančiai vyrų. Kelios pastovios komandos dirbo Gdansko ir Gdynės miestuose. Buvo jų ir Deutsch-Eylau, ir Elbinge, ir Lauenburge, ir Prauze, ir Štolpe, ir Gerdauene, ir Stargarde, ir Heiligenbeilyje, – ir daugelyje kitų Vakarų Prūsų ir Pomeranijos miestų. Tos komandos ten ir gyvendavo.