– Įkrėsk jam dvidešimt penkis, – įsako kokiam nors kaliniui, buvusiam raštinėje. Įsakytasai pasiima Chemnico bizūną, pamakaloja juo aplink spekuliantėlio nosį, o jį patį išsiveda į gretimą kambarį egzekucijai. Žybt-žybt-žybt, – skamba gretimam kambary. Bet plakamasai tyli, lyg jam snukį būtų kas užrišęs.

Po penkių šešių smūgių plakikas uždususiu balsu šnypščia:

– Kvaily, rėk!

Plakamasai ima bliauti, tarytum jam gyvam odą bielytų.

Chemnicas patenkintas šypsosi, kad atsirado dar vienas toks smarkus mušeika. Mušeika taip pat patenkintas, gavęs Chemnico pagyrimą. Patenkintas ir spekuliantėlis raštinės naujokas mušeika lokiu įniršimu jo vieton vanojo... kėdę!

Visų didžiausias lageryje nusikaltimas buvo – nelegalių laiškų į laisvę rašymas. Jei laiškas būdavo nekaltas, tai yra, jeigu jame nieko blogo apie lagerį nebuvo pasakyta, tai dar pusė bėdos: įkrėsdavo apie penkias dešimtis lazdų – ir baigta byla. Bet jeigu laiške buvo rašoma, kas lageryje dedas, – tai jau visai blogai. Tuomet eidavo rūstus tardymas su neišvengiamais lazdų avansais, ėjo bunkeris su duona, vandeniu ir blakėmis, ėjo Berlyno skirtoji bausmė.

Šiuo atžvilgiu valdžia baisiai buvo pavydi, – nieku būdu nenorėjo, kad žinios apie gyvenimą lageryje pasklistų Vokietijoje, juo labiau – už Vokietijos sienų. Pabandęs tokių žinių teikti už lagerio sienų, paprastai pasistengdavo lageryje šiokiu ar tokiu būdu numirti, kad daugiau jo nebeimtų pagunda rašyti, kas nereikia. Štai, pavyzdžiui, blokavas Cimermanas – jau toks nusipelnęs lagerio valdžiai banditas buvo – ir jam nekaip labai išėjo.