Žiūrėk, kokį bičiulį susitinki, – pasišneki, pasitrokšti, – visiškai ne kvailo berno esama. Bet kai pasitaiko versti jo meilės laiškas, – suk jį devyni, koks jis asilas!

Šiuo žygiu abidvi pusės buvo vienodos, vyrai ir moterys. Iniciatyvos rodydavo moterys dar daugiau, jom iš viso buvo lengviau lageryje gyventi.

Įsimylėjimas kartais būdavo visiškai nuoširdus, tikras, bet kaip dažnai jisai būdavo gryna žulikystė, sukčiausias biznis!

Pavyzdžiui, kartą pasitaikė tokia nelaimė mūsų mielam Vaceliui Kozlovskiui, – ėmė jisai ir įsimylėjo, – ir dar kaip įsimylėjo: iki kulnų, iki pakvaišimo! Įsimylėjo jauną liekną mergužėlę. Visiškai nešpėtną. Jis jai kas dieną dovanų, būdavo, siunčia: ir duonos, ir pyrago, ir sūrio, ir margarino, ir lašinių, ir cukraus, ir cigarečių, kurios moterim rūkyti buvo griežčiausiai draudžiama, ir dar kita ko. Nieko, nieko jisai savo meilei nesigailėjo...

Dovanos mergužėlei buvo įdomu gauti, bet pats Vacius – tas storžievis, galvažudys, cinikas, budelis, visuomet purvinas ir dvokiantis, – pfui! Ką gi mergužėlė veiktų su tuo senu velniu? Juo labiau, kad ji turėjo ir tinkamesnį bernelį sau pasirinkusi, nieko sau tokį, vidutinišką, su kadaise buvusiu nuskeltu žandu. Va, šitam bernužėliui ji ir atiduodavo visas iš Vaciaus gautąsias dovanas! Karlą Vacius vis dėlto sužinojo mergužėlės klastą, – tai gražiai siuto iš piktumo vargšelis! Barako sienas kėdėmis daužė, bliovė ir maurojo, savo bloko kalinius mušė, kaip dar niekuomet nebuvo mušęs! Pagaliau pagavo ir tą bernužėlį smaližių. Sutratino jam porą šonkaulių ir nusiramino. Mergužėlė pažlembė kiek, pažlembė dėl sužaloto bernelio, – ir vėl pradėjo priiminėti Vaciaus dovanas.