Į meilės reikalus įsiveldavo tieji, kurie buvo sotūs, – alkaniesiem ir klipatom meilė kažkodėl nerūpėdavo. Virtuvės ir ligoninės bendradarbiai, blokavieji, kapai, šreiberiai – štai šitoji publika sudarydavo lagerinių meilužių kadrus. Jie būdavo sotūs. Jie būdavo turtingi. Jie galėdavo mergužėlėm dovanų siuntinėti.

Mergužėlės savo rėžtu taip pat galėdavo dovanomis atsilyginti. Jų rankose buvo baltinių sandėliai, skalbykla. Jei jau kuris virėjas ar sanitaras, kapas ar šreiberis vaikšto su šilkinėm kojinėm, šilkiniais marškiniais, nauju geru vilnų puloveriu, – aišku, kad jis jau įsimylėjęs – ir laimingas meilėje: dovanų gauna.

Meilės dalykai apsimokėdavo vienai ir antrai pusei!

Laiškai dažniausiai eidavo per specialius laiškanešius, kuriais paprastai būdavo rusai: jie dažniausiai būdavo alkani ir sugebėdavo daugiausia lazdų pakelti. Šiuo pastaruoju atžvilgiu niekas su jais lygintis negalėjo.

Buvo tokia didelė, didelė šiukšlių dėžė, stovėjusi prie moterų barako. Žiūrėk, kur buvęs, kur nebuvęs ir lenda koks ruselis į tą dėžę. Sėdi jis toje dėžėje ir kapstosi – maisto šiukšlėse ieško. Tai visai natūralus dalykas buvo. Kaliniai visose šiukšlėse maisto ieškodavo, šunų nugraužtus kaulus grauždavo.

Tad, va, sėdi toksai ruskelis šiukšlių dėžėje prie moterų barako ir kapstosi sau it višta po pūdymėlį – padryks, padryks...

Po kelių minučių ateina mergužėlė su šiukšlių kibiru – šliupt – jas ruskeliui ant galvos. Tose šiukšlėse yra keletas meilės laiškelių išberta... Tiek pat laiškų gauna ji ir iš ruskelio.