Juos laikė lageryje šiek tiek privilegijuotoj padėtyje, – jiem darbas buvo neprivalomas. Bet tai jau buvo 1944 metų vasaros pabaiga, – lageryje jau daug kas buvo pasikeitę. Išsigimė senoji lagerio rimtis, – sunyko, išdžiūvo katorginė dvasia. Ko gi benorėti, jei naujokai, atvykę į lagerį, po keturias savaites išsėdėdavo bloke, nieko nedirbdami, – jie esą karantiną atlikinėjo!

Kada gi lageryje anksčiau tokie dalykai buvo girdėti?!

Kiti naujokai per keturias savaites taip išgudrėdavo, kad paskui ir keturis mėnesius neidavo į darbą. O po keturių mėnesių jo darbingumo jau joks velnias nebesukontroliuos!

Ir dar daugiau! Buvo įvestas mediciniškas atsiunčiamųjų naujokų apžiūrėjimas. Gydytojas Heidelis turėjo nuspręsti, ar naujokas yra lagerfähig, yra lageringas, – tai yra, ar jis tinka, ar gali pakelti lagerinį gyvenimą. Kadangi gydytojas Heidelis tokiem dalykam niekuomet neturėdavo laiko, tai jo vardu tokį apžiūrinėjimą vykdė gydytojai kaliniai. Kalinys turėjo spręsti apie kitą kalinį, ar šis tinka lageriui, ar ne!

Ne, ne, – 1944 metų rudeniop mūsų lageris visiškai išsigimė.

XXXVI. Pedagogiški egzemplioriai

Kiekvienam blokui iš SS tarpo buvo paskirtas vadovas – Blockführer, – koks nors SS seržantas ar feldfebelis, vyriausias bloko globėjas ir auklėtojas. Jų tarpe buvo taip pat gana įdomių egzempliorių, tinkančių bet kuriai gyvulininkystės parodai.

Johanas Majeris [Johann Mayer] – SS feldfebelis, Chemnico pavaduotojas. Kad nesipainiotų su Traugotu Majeriu, Johaną kaliniai paprastai vadindavo Konfektionsmayer arba Anzugsmayer – kostiuminis Majeris. Jis buvo pragarsėjęs kaip pats žymiausias kalinių kostiumų vagis. Aš turiu pagrindo manyti, kad jis ir mano drabužėlius buvo nusiviliojęs savo žinion. Tai jisai mus, vos atvykusius į lagerį, pirmasai antausiais pasveikino.

Tai buvo kokių trijų dešimčių metų vyras. Sulinkęs, persigėręs, moteriškais dalykais persisotinęs, pusiau pamišęs. Galvažudys, kokių reta. Galvažudys-mėgėjas, galvažudys-sportininkas. Muša ne todėl, kad mušamam būtų skaudu, – muša todėl, kad jam pačiam baisiai malonu mušti. Keiktis taip pat buvo didelis meisteris, bet jis nepykdavo, kai ir kaliniai jį patį į akis pakeikdavo.

Kartą darbo metu Francišekas Dziegarčikas sako man:

– Na, profesoriau, kada gi grįši į universitetą paskaitų skaityti?

– Ką? Universitetan paskaitų skaityti? – įsikišo į mūsų kalbą Konfekcionsmajeris, – niekuomet! Tu išlėksi čia, pro krematorijaus kaminą.

– Na, na, – sakau aš jam, – pone šarfiureri, mes dar pažiūrėsime, kas greičiau pro kaminą lėks, aš ar tamsta!

– Cho-cho-cho! – kriuksi Konfekcionsmajeris, patenkintas, kad aš taip kvailai jam atsakiau... Jis buvo tikras, kad aš esu visiškai kvailas. Dabar, manau, jam nė kamino nereikėjo: gerai dar, jei gavo jis kur kokią velėną užsikloti...

Konfekcionsmajeris galėjo tave be niekur nieko, šiaip sau dėl smagumo, pagaliu sumušti, peiliu subadyti ir tučtuojau susikabinęs su tavimi kokią pasiutpolkę per lagerį šokti.

Kur, būdavo, Konfekcionsmajeris tik pasisuka – ten tuojau muštynės, keiksmai, kvatojimasis. Linksmas jis buvo, nors ir pasiutęs. Kartais atvažiuodavo jo atlankyti žmonelė su keliais vaikais, – tuomet jis pasidarydavo lyg viščiukas, vos iš po vištos išlindęs, pavyzdingas papunis ir dusulingas šeimos galva. Bet kai žmonelė atgal išlinguodavo, ne kiekviena gyvanašlė praeidavo sveika pro Konfektions-majerį.

Kartą Chemnicas savo darbo kabinete rodo jam naują valdžios potvarkį dėl SS vyrų atostogų. Potvarkio to gana įdomaus būta. Jame esesininkam buvo įsakoma savo atostogų metą taip tvarkyti, kad jis pas žmoną patektų kaip tiktai tuo metu, kada visų sėkmingiausia jis galėtų užplanuoti šeimos prieauglį.

– Cho-cho-cho! – kriuksi Konfekcionsmajeris, pasiskaitęs tokį įsakymą ir tapnoja Chemnicą per petį: – Mensch, ich habe Kinder schon zu viel – Žmogau! Vaikų aš jau per daug turiu!

Atrodo, jis čia bus trupučiuką persigyręs. Jis nuolat ir nuolat sirgo visokiomis įtartinomis ligomis, – iš kur jis čia tų vaikų per daug prisiperės!

Petersas [Peters] – aukštas, raumeningas pilietis, Štuthofo SS tarpe – kvailumo čempionas. Kvailesnio už jį nebuvo. Prieš karą jisai Gdansko mieste anglius į ketvirtą aukštą tampė, kartais tamsesniuos skersgatviuose įtikinamai išmaldos prašė. Dabar jis buvo SS feldfebelis, mūsų auklėtojas: jam prašnekus, mes visi turėjome stovėti be kepurės virdulio pavidalu. Kad nereikėtų prieš tokius Petersus kepurė nusiiminėti, aš dvi žiemas išvaikščiojau lageryje visai be kepurės. O prieš Petersą nepadarysi „Mützen ab“ – tuoj gausi letena per žandą. Tai buvo pats energingiausias ir landžiausias valdžios šnipas, nesigėdijęs jokių šunybių, apie sąžinę ir gėdą jokio supratimo neturėjęs. Tai jisai vargšą girtuoklėlį Milerį šaltu dušu maigė, motyvuodamas:

– Tu, velniau, visą spiritą išlakei, o man – nepalikai!

Savaime suprantama, jei Mileris ir jam būtų spirito šiek tiek palikęs, – abu kartu būtų įsigėrę ir šalto dušo nebūtų buvę.

Petersas vaikščiojo po lagerį su tokia fizionomija, lyg jis nuolat dėkotų ponui Dievui už tai, kad jisai nosies skylutes sutvėrė į apačią, ne į viršų.

Priešingu atveju nebūtų galima prieš katorgininkus nosis riesti: lietus prilytų.

Ypač žiauriai Petersas mušdavo atgabenamus į lagerį naujokus, jis net sunkiai sergantiem ligoniam galvą lazda ar stačiai lentgaliu daužydavo – ir tuomet, kai valdžia nemato.

Petersenas [Petersen] – pilna Peterso priešingybė, kilęs iš Danijos pasienio, faktinai – apvokietėjęs danas. Jis jau 1943 metų pabaigoje suprato, kokį kvailą biznį jis bus padaręs, įstodamas į vokiečių SS eiles. Karo perspektyvos ir jo paties likimas jam jau tuomet buvo aiškūs. Tiktai atgal trauktis jis jau nebegalėjo. Stengėsi tiktai su kaliniais, ypač danais ir norvegais, palaikyti kuo geriausius santykius, kad po karo jie jį užstotų. Atnešdavo jisai žinių, kurios kaliniam kitaip būtų buvusios neprieinamos, – atnešdavo net užsienio radijo žinių, kurios lageryje buvo itin brangios, – jis pats slaptai užsienį klausydavo.

Fotas [Foht] – stambus, platus, kokių penkių dešimčių metų vyras, apyrudžiais plaukais ir nuo samagono pamėlynavusia nosimi. Turėjo jisai stambų ūkį netoli lagerio, – puikius arklius ir karves, stambią žmoną ir keturis vaikus. Iš savo ūkio lageriui pardavinėjo jisai įvairius produktus, – biznis, sakės, buvęs visai neblogas. Lageryje mokėjo jisai žmones plakti ir šaudyti net nemirktelėdamas, – turėjo lagerio valdžios ypatingą pasitikėjimą. Ilgainiui jis buvo pramintas žydų karaliumi: jis buvo paskirtas lagerio žydiškosios dalies viršininku. Čia jis pasirodė esąs gana drąsus vyras: nebijodamas rasinių įstatymų ir savo žmonos, palaikė gana intymius santykius su žydžių gyvenamųjų blokų atstovėmis. Bet žydžių karaliumi jis buvo vadinamas ne dėl tos priežasties. Jis spręsdavo, kurios žydės reikia nuodyti, kurios – marinti, kurios – dar galima į kokius darbus varyti.

Klavanas [Klawan], – ach, tasai vargšas Klavanas! Visai padegėliška figūra! Net patsai Konfekcionsmajeris kalbėdavo, kad Klavanui esą galvoje kažkas ne visi namie!

Gimė ir augo jisai Estijoje, tarnavo pas kažkokį tenai baroną vokietį ir persiėmė baroniška pasaulėžiūra ir manieromis. Buvęs bermontininkas, turėjęs medalį iš tuometinės „geležinės divizijos“, laikė save dideliu kariauninku. Dabar buvo jisai, žinoma, repatriantas, gavęs netoli Poznanės dvarelį, kurio savininkas lenkas buvo pasodintas į lagerį ir numarintas.

Klavanas buvo vienintelis lageryje esesininkas, kuris knygas skaitė. Knygų skaitė jis labai daug, ir nuo tų knygų visiškai apsisuko jo vargšė galvelė. Būdavo, paskaitys jis kokią knygą, nors pačią kvailiausią nacišką, įlįs koks kvailas klausimas jam į galvą, – jis ateina į raštinę ir ima šnekėti: ir tai jam išaiškink, ir tai – paaiškink. Aiškinti gi jam labai sunku: visiškas balvonas, naciška davatka, nieko nesupranta.

Lygiai kas dvi savaitės ateidavo jisai teirautis, ar jo pavardė tikrai germaniškos kilmės.

– Germaniška, po velnių, germaniška, šimtą kartų germaniška, – išėjęs iš kantrybės imi šūkaloti, bet po dviejų savaičių jis vėl ateina tuo pačiu klausimu. Aš net pažaliuodavau, pamatęs ateinantį Klavaną.

Kartą abu žiūrime pro mūsų raštinės langą, kaip kieme Petersas žmones muša. Klavanas susigraudena – jis pats niekuomet nieko nemušė, – ir sako man:

– Ne, – vis dėlto lageryje jam esą baisiai sunku. Jis esąs išaugęs Estijoje, jis esąs visiškai kitokios kultūros žmogus. Jis pirmą kartą savo gyvenime pamatęs, kaip žmones muša tiktai Štuthofe. Pas mus, – sako jisai, – Estijoje, pats žinai, niekas nieko nemuša, kita kultūra esanti...

Vos paskirtas i lagerį, jis esą nuėjęs pas komendantą Hopę ir pareiškęs jam, kad jis esąs kitos kultūros ir tokiame lageryje negalįs eiti pareigų. Komendantas jį apraminęs, – jis esąs taip pat žiaurumų priešas – prašęs jį pasilikti ir eiti pareigas pagal savo sąžinę. Komendantas sąžinės dalykuose pažadėjęs jam savo pagalbą ir draugingumo ženklui padovanojęs jam laikrodį, va, šitąjį, – Klavanas nuolat rodydavo iš komendanto gautą laikrodį.

Klavanas dažnai landžiojo pas komendantą, su kitais feldfebeliais nedraugavo, užtat visi jo baisiai nekentė. Jis ieškojo artimesnių žmonių kalinių tarpe, su kuriais galėtų pasikalbėti apie knygose rašomus dalykus. Nuėjęs pas komendantą, jis viską papasakodavo, ką iš kalinių girdėjo. Papasakodavo ne įskundimo forma, ne pakenkti kam norėdamas, bet iš neišpasakomo savo naivumo, – na, žinoma, ir todėl, kad komendantas buvo jam toks didelis autoritetas, tokia įkūnyta kilnybė, kad jis pas jį lyg išpažintį atlikdavo.

Klavanas buvo karo apologetas. Esą ir jo gyvenime geriausi atsiminimai – iš karo laikų. Karas esąs reikalingas žmonėm pataisyti. Bet kai karas perėjo į Vokietijos teritoriją, Klavanas karo reikalą iš principo ėmė smarkiai peikti.

Mano kolegom lenkam jisai kalbėjo, kad jis negalįs lietuvių suprasti. Esą juk visiem žinoma, kad po karo Lietuva bus prijungta prie Vokietijos, lietuviai gausią progos susivokietinti, jiem būsią suteikta aukščiausia malonė ir garbė – vokiečio vardas, o jie, lietuviai, vis dar kažko šiaušias, kažkuo nepatenkinti!

Jis buvo jėgos filosofas ir poetas. Kieno jėga, to ir teisė. Vokietija kariaudama esą turinti daug nuostolių. Savaime suprantama, kad ji norinti po karo šio to gauti, – kaipgi kitaip? Pabaltijo valstybės natūraliai priklausančios Vokietijai...

– Na, – sakau, – pone rotenfiureri, – iki feldfebelio laipsnio jis nepajėgė prisitarnauti, – tamsta turi dvarą, o Zelionkė – neturi. Tačiau Zelionkė – stipresnis už tamstą. Ką tamsta pasakytum, jeigu Zelionkė, prisirinkęs dar gaują tokių kaip jis, ateitų nakties metu ir išmestų tamstą iš dvaro?

– Kaipgi tai galima, – piktinosi jisai mano klausimu, – garbingą karą lyginti su paprastu plėšikavimu?!

Vis dėlto abiejų veiksmų skirtumo pagal Klavano aiškinimą aš nepajėgiau suprasti.

Kartą rudeniop 1944 metais, kai frontas pasiekė Vokietijos sienas, Klavanas, man besikeikiant, kad manęs iš lagerio nepaleidžia, sako man:

– Ir jis, Klavanas, lageryje esąs toks pat kalinys, kaip ir aš, – ir jis negalįs niekur iš lagerio pasitraukti. Keturis kartus jau buvo padavęs prašymą, kad leistų jam iš lagerio vykti į frontą, bet, sako, neleidžią. Jis esąs kalinys.

– Vis dėlto, – sakau, – šioks toks skirtumas tarp mūsų yra...

– Koks gi skirtumas? Jokio skirtumo!

– Atrodo, – sakau, – panašu, kad yra. Pavyzdžiui, šuva, susitikęs SS vyrą, neprivalo daryti „Mützen ab“, – o aš – privalau. Šuva turi teisę drauge su SS vyrais šaligatviu vaikščioti, o aš visuomet privalau viduriu gatvės per purvyną plitoti... Ot, – sakau, – jei mano teisės bent su šunies teisėmis būtų sulygintos, – ir tai būtų jau daug padaryta...

– A, – šit kas! – sunkiai numykė Klavanas. Jis padarė tokią fizionomiją, tarytum aš jam į žandą būčiau trenkęs. Bet mandagiu būdu juo atsikratyti nebuvo galima: Klavanas buvo nuobodesnis už vokietį profesionalą.

XXXVII. Nusikaltimai ir bausmės

Majerio raštinėje buvo rašoma kalinių nusikaltimų ir bausmių knyga. Paprastųjų nusikaltimų – Strafbuch. Lengvesniųjų. Sunkieji nusikaltimai ėjo savo atskira tvarka.

Buvo dvi paprastųjų nusikaltimų rūšys: vagystė ir tinginystė. Visa tai atsitikdavo darbo metu. Pavyzdžiui, pavogė kas kur kokią bulvę, ropę, duonos plutą, agurką, pomidorą – tas jau vagis. Kitokių dalykų pavogimą žymėdavo tiktai išimtinais atvejais. Tinginystės nusikaltimai buvo dar nuobodesni... Kas darbo metu atsistojęs atsiduso, kaimyną prakalbino, kokį dūmelį nutraukė, o, apsaugok, Perkūne, miške saulaitės atokaitoj snustelėjo, – tas jau tinginys neraliuotas. Esesininkai, darbo vadovai, tuojau tokius nusikaltėlius vietoj apibaksnoja, surašo jų numerius ir savaitės gale atiduoda sąrašus į raštinę, – įtraukti nusikaltėlius į bausmių knygą ir nubausti, – pagal paties Majerio rašytą rezoliuciją. Kiti šitokiu būdu sugebėdavo nusikalsti vienu ypu po kelis kartus.

Bausmės būdavo taip pat nuobodžios. Tris dienas palikti be pietų, šešias dienas, devynias dienas... Kartais pietus sumažindavo vienu trečdaliu, kartais – jų pusę teduodavo. Kartais Majerio recepte buvo įrašomi penki lazdos smūgiai, dešimts, penkiolika... Sergantiem, gulintiem ligoninėj, bausmės vykdymas buvo atidedamas, kol jis pasveiks, o pasiskubinę numirti buvo visiškai nuo bausmės atleidžiami.

Man patekus Į raštinę, vienas svarbiausių mano darbų ir buvo šios knygos – štrafbucho – rašymas.

Deja! Man tas darbas baisiai nesisekė, – nieko gera iš to neišėjo.

Chemnico nuolat skatinamas, aš rinkdavau esesininkų pranešimus apie nusikaltėlius tiktai mėnesio pabaigoj. Nusikaltėlių prisirinkdavo labai daug. Esesininkai, darbo vadovai, buvo žmonės neperdaug raštingi, – kalinių numerius rašydavo labai neaiškiai. Aš turėdavau pagal tuos numerius suieškoti kalinių pavardes, jų darbovietę, jų gyvenamą vietą, surašyti į knygas ir įduoti ją Majeriui bausmei skirti. Tam darbui man išeidavo labai daug laiko. Majeris taip pat nesiskubindavo knygą vartalioti. Kai jis bausmę paskiria, aš turėdavau tai pranešti blokaviejiem ir šreiberiam, kad jie ją jau įvykdytų.

Va, čia tai man ir nesisekė. Nežinau, kas čia daugiau kaltas buvo: ar esesininkai, darbų vadovai, blogai numerius užrašydavę, ar aš, jų raštą dar blogiau paskaitydavęs, bet man vis išeidavo, kad daugumas nusikaltėlių buvo vis numirėliai. Ir numeris atitinka, ir pavardė buvo kaip reikiant, ir gimimo metai visiškai tikri, bet tasai smerktinas tinginys buvo – žiūrėk, – jau senas, seniai pro kaminą išlėkęs, numirėlis... Ir vis tai – su pačiomis didžiausiomis bausmėmis. Šiek tiek mažesnė, bet vis dėlto labai žymi nusikaltėlių dalis atsirasdavo ligoninėj. Kada jis numirs ar pagis – kas jį žino: negi atsiminsi visus nusikaltėlius! Pagaliau geroka dalis nusikaltėlių buvo užrašyta ir tokių, kuriem į lagerio valdiškus pietus jau seniai buvo tiktai nusičiaudėti: jie buvo tokie puikūs, talentingi organizatoriai, buvo taip gerai įsitaisę, kad seniai valdiškų pietų nebevalgė. Visa man taip susidėdavo, kad beveik nebelikdavo kas bebausti.

Gavo Majeris vieną tokį mano mėnesinį pranešimą, gavo kitą...

– Mėšlas, ne knyga! – pareiškė jis man.

– Ką gi aš padarysiu, kad taip darbo fiurerių buvo surašyta, vis tokie numeriai, – teisinausi trupučiuką paspringdamas.

– Pasiuto jie, ar ką?

– To tai jau aš negaliu žinoti, pone hauptšturmfiureri...

Po antrojo mano raporto Majeris knygos man nebegrąžino. Ji daugiau nebebuvo rašoma.

Taip negarbingai, dėl numirėlių galvos, ir žuvo tradiciniai lagerio nusikaltėliai: vagys ir tinginiai.

Tačiau ir bausmių knygai išnykus, smulkiųjų vagilėlių vargai nepasibaigė. Stambiausiem – ir knygai tebesant gyvai, neblogai sekės, o smulkiesiem šiukšlelėm – visai blogai. Vykdavo savotiškas Linčo teismas, nusikaltėlis buvo tučtuojau vietoje baudžiamas. Kartais esesininkų didžiai linksmybei kokį alkaną bulviavagilėlį ištepdavo visą suodžiais, paversdavo negru ir vedžiodavo paspardydami po blokus ir dirbtuves parodyti: va, žiūrėkit, koks jis juodas! Kartais jį pastatydavo visai dienai prie vartų stovėti. O kartais, būdavo, pasodina jį ant smailios varčios, įkiša jam į gerklę kokį buroką ar ropę, – žiūrint, ką jis buvo nusitempęs, – ir sėdėk visą dieną. O kartą vienas SS karininkas vieną prancūzą buvo privertęs net šviežią mėšlą suryti!

Gana stambi nusikaltimų rūšis buvo spekuliacija – ne pačiame lageryje. Lageryje spekuliacija buvo lyg ir toleruojama, bent retai tepakibinama. Ji itin įsigyveno 1944 metais. Kalinių gyvenamajame kieme prie vieno barako, devinto bloko, buvo įsisteigusi nuolat veikianti juodoji rinka ir juodoji birža. Ten būdavo galima gauti visko, ko tik lageryje širdis trokšta – iki kokaino imtinai. Drabužiai, apavas, duona, margarinas, samagonas ir kiti kasdien vartojami gaminiai tenai neišsekdavo. Kiek sunkiau buvo verstis „užsieniniam spekuliantam“ – už lagerio sienų.

Susisiekimas „su užsieniu“ vyko dviem svarbiausiais keliais: per „užsieninius“ meisterius ir „užsienio darbo komandas“.

Kai kuriem atsakingiem darbam dirbti ateidavo į lagerį laisvai samdomi inžinieriai ir meisteriai, laisvai gyveną už lagerio sienų, – jie ir patarpininkaudavo prekybos dalykuose. Kartais juos, būdavo, pagauna, paverčia kaliniais, uždaro į lagerį, bet pagautųjų vieton visuomet atsirasdavo kiti tarpininkai. Kartais gi patarpininkaudavo ir patys esesininkai, tik jie paprastai imdavo didelius nuošimčius, – ne visuomet apsimokėdavo su jais susidėti. Daug patogiau buvo varyti biznis per „užsienio darbo komandas“.

Be darbo komandų, dirbusių pačiame lageryje, buvo dar užlagerinės – ausenkomandos. Jų buvo dvi pagrindini rūši: pastovios ir besikaitaliojančios.

Pastovias komandas suformuodavo lageryje ir pasiųsdavo kur nors į nuolatinį pastovų darbą. Kartais tokiai komandai suformuoti atvykdavo koks kito miesto įmonės viršininkas, pavyzdžiui, Gdansko laivų statybos direktorius. Prieš jį išrikiuoja kalinių minią. Įmonės direktorius apeina kalinius, apžiūri, raumenis pačiupinėja ir pasirenka sau vergus, visai kaip „Dėdės Tomo lūšnelėje“.

Tokių užsieninių komandų lageris turėjo daug, bent pusė kalinių jose dirbo. Bydgoščo požeminiuose dinamito fabrikuose dirbo keli tūkstančiai moterų kalinių, Pelico sintetinio kuro dirbtuvėse – keli tūkstančiai vyrų. Kelios pastovios komandos dirbo Gdansko ir Gdynės miestuose. Buvo jų ir Deutsch-Eylau, ir Elbinge, ir Lauenburge, ir Prauze, ir Štolpe, ir Gerdauene, ir Stargarde, ir Heiligenbeilyje, – ir daugelyje kitų Vakarų Prūsų ir Pomeranijos miestų. Tos komandos ten ir gyvendavo.

Kitos gi komandos, gyvendamos lageryje, iš ryto išeidavo į darbą ir vakare grįždavo. Dirbdavo jos pas ūkininkus ir aplinkiniuose fabrikėliuose, kur susitikdavo net su prancūzų ir anglų karo belaisviais, ir prancūzų, belgų, olandų, danų, norvegų civiliais darbininkais, čia prievartos keliu atgabentais.

Va, šios pastarosios darbo komandos ir varė didžiausią spekuliaciją. Lageryje jos grobdavo daugiausia drabužius, instrumentus ir brangenybes; iš maisto produktų – cukrų, margariną. Už lagerio sienų keisdavo tai į rūkalus ir spiritą, kurį kontrabandos keliu ir atgabendavo. Kartais, žinoma, tom komandom padarydavo rūsčią kratą, spiritą atimdavo, nešėjui – gerokai į uodegą įkrėsdavo, bet tai maža ką prekybai kenkdavo. Vienas mano bičiulis, ruselis iš Leningrado, garsėjęs kaip geriausias organizatorius lageryje, kas savaitę gaudavo mažiausia dvidešimt penkias lazdas. Per visą buvimą lageryje jis gavęs, kaip jis pats gyrėsi, ne mažiau trijų tūkstančių kirčių.

– Et! – sakydavo jisai, – užpakalis – ne stiklinis – nesuduš!

Nuolat gabendavo jisai spiritą ir gyvendavo puikiai, žinoma, čia neįskaitant mėlynių užpakalyje. Kartą, matydamas, kad ir jį krės, ir spiritą, žinoma, atims, stovėdamas eilėj, pats vienas išlakė bonką spirito ir nugriuvo vietoje. Tuomet jį, kaip ligonį, nunešė į bloką, kur vis dėlto Zelionkė jam gerokai įpylė, – kam vienas laka! Šias kratas Zelionkė ypač rūpestingai organizuodavo, – bent pusė rastojo spirito eidavo jo naudai.

Kartais, būdavo, Chemnicas, pasigavęs kokį spekuliantėlį, atsivaro į raštinę. Pačiam Chemnicui ar galva pagiriom skauda, ar su viduriais jam kažkas negera, – nuolat jisai susirietęs valkiojasi, – žodžiu, tingi jis pats su spekuliantėliu darbuotis.

– Įkrėsk jam dvidešimt penkis, – įsako kokiam nors kaliniui, buvusiam raštinėje. Įsakytasai pasiima Chemnico bizūną, pamakaloja juo aplink spekuliantėlio nosį, o jį patį išsiveda į gretimą kambarį egzekucijai. Žybt-žybt-žybt, – skamba gretimam kambary. Bet plakamasai tyli, lyg jam snukį būtų kas užrišęs.

Po penkių šešių smūgių plakikas uždususiu balsu šnypščia:

– Kvaily, rėk!

Plakamasai ima bliauti, tarytum jam gyvam odą bielytų.

Chemnicas patenkintas šypsosi, kad atsirado dar vienas toks smarkus mušeika. Mušeika taip pat patenkintas, gavęs Chemnico pagyrimą. Patenkintas ir spekuliantėlis raštinės naujokas mušeika lokiu įniršimu jo vieton vanojo... kėdę!

Visų didžiausias lageryje nusikaltimas buvo – nelegalių laiškų į laisvę rašymas. Jei laiškas būdavo nekaltas, tai yra, jeigu jame nieko blogo apie lagerį nebuvo pasakyta, tai dar pusė bėdos: įkrėsdavo apie penkias dešimtis lazdų – ir baigta byla. Bet jeigu laiške buvo rašoma, kas lageryje dedas, – tai jau visai blogai. Tuomet eidavo rūstus tardymas su neišvengiamais lazdų avansais, ėjo bunkeris su duona, vandeniu ir blakėmis, ėjo Berlyno skirtoji bausmė.

Šiuo atžvilgiu valdžia baisiai buvo pavydi, – nieku būdu nenorėjo, kad žinios apie gyvenimą lageryje pasklistų Vokietijoje, juo labiau – už Vokietijos sienų. Pabandęs tokių žinių teikti už lagerio sienų, paprastai pasistengdavo lageryje šiokiu ar tokiu būdu numirti, kad daugiau jo nebeimtų pagunda rašyti, kas nereikia. Štai, pavyzdžiui, blokavas Cimermanas – jau toks nusipelnęs lagerio valdžiai banditas buvo – ir jam nekaip labai išėjo.

1944 metų kovo mėnesį jis buvo išsiųstas drauge su Zelionke ir kitais galvažudėliais į Buchenvaldą, į specialią SS mokyklėlę. Iš mokyklos pateko į frontą, bet tenai jisai kažkodėl nepanorėjo guldyti savo šaunią galvelę už Trečiąjį reichą. Dūmė jisai iš fronto po velnių – ir pataikė stačiai į jų rezidenciją – atgal į Štuthofo lagerį. Atvežė jį vargšą tartum sunkvežimio pervažiuotą: jo snukis buvo toks jau sužalotas, toks sutinęs, jog atrodė, kad Cimermanas su dviem galvom vaikšto. Stačiai pažinti nebebuvo galima to galvažudėlio! Uždarė jį į bunkerį blakėm pasiganyti po jo plačią krūtinę ir, jo nelaimei, surado pas jį užrašus apie lagerį. Vidutiniškus tokius užrašus. Nieko blogo tenai apie lagerį nebuvo. Rašė tiktai Cimermanas tenai, kad Majeris buvo budelis, ir kad Chemnicas buvo budelis, ir dar kažkas tenai mėgęs pabudeliauti... Staugte staugė vargšas Cimermanas bunkeryje, užrašus beatgailaudamas. Porą savaičių pastaugęs, ėmė jisai ir pasikorė. Kažkaip keistokai pasikorė. Nei virvės padorios jisai neturėjo, nei gembės, bet vis dėlto rado būdą. Kas be ko, tokioje nelaimėje jam paskutinę pagalbą suteikė geri bičiuliai su Zelionke priešakyje. Štai ką reiškia užrašai apie lagerį!

Kalinių kaulų sutratinimas ar visiškas kalinio nubildinimas lageryje nebuvo baudžiamas. Gydytojo liudijimas paprastai pagelbėdavo gyvajam, – numirėliui kas gi tenai begelbės! Gydytojas ar pavaduotojas antspaudu ir parašu paliudydavo, kad numirėlis nusibaigė nuo AKS, žarnų kataro ar plaučių uždegimo.

Kartais pasitaikydavo, kad gydytojai kaliniai ima ir užsispiria. Nudobtasai – yra. Žudikas – yra. Trūksta tiktai protokolo. Reikalauja jie padaryti nudobtajam skrodimą. Bet gydytojų pastangos paprastai būdavo tuščios. Bežiūrint į reikalą įsikišdavo Zelionkė. Jo agentai ištraukdavo iš lavonų krūvos kokį klipatą klipačiausią ir pakišdavo gydytojam:

– Še, jum, – skroskite, kad jau taip rankos niežti!

Gydytojam aišku buvo: su Zelionke neik į kovą, – vis tiek prakiši.

Ir vis dėlto vieną kartą atsitiko negirdėtas neregėtas skandalas: pakorė Pabstą.

Pabstas buvo vokietis. Senas katorgininkas. Dar senesnis razbaininkas. Patyręs, nusipelnęs razbaininkas. Ir laisvėje, ir lageryje daugelį žmonių nudobęs. Ėjęs lageryje įvairias aukštesnes pareigas. Pastaruoju metu buvo bloko šreiberis. Blaivus Pabstas buvo labai artimas Zelionkės bičiulis, bet vos tiktai, būdavo, pasilaks – tuojau kimba Zelionkei į krūtinę. Zelionkė tuomet jį kuldavo nesigailėdamas, bet ir Pabstas Zelionkei gerokai užvažiuodavo, – lagerio seniūno autoritetą žemindavo. Daugelį, daugelį žmonių lageryje Pabstas buvo sužalojęs, daugelis ir mirė dėl to – ir niekas jam už tai dėkui nebuvo pasakęs.

Bet, va, netikėtai nudobė jisai vieną lenką, politinį kalinį. Nieko čia tokio ypatingo neatsitiko, nudobė pilietį – ir baigta. Tiktai tas gyvatė Zelionkė netikėtai įsikišo į reikalą ir išpūtė iš jo didžiausią pūslę. Tuojau surado Zelionkė nudobimo liudininkus, surašė protokolą, pranešė kaliniam gydytojam, politiniam skyriui, Majeriui, kur reikia ir nereikia. Kas čia Zelionkei staiga užėjo – velniai jį žino. Niekuomet taip nebūdavo. Matyti, jam Pabstas buvo jau per daug įkyrėjęs. O gal jis tuo būdu norėjo lenkam įsiteikti ir įsigyti jų paramos?

Chemnicas turi apie Pabsto žygį rašyti pranešimą į Berlyną. Raukosi Chemnicas ir rašo. Rašo ir raukosi. Rašo ir plėšia popierių. Plėšo ir vėl rašo...

Baisiai jam nemalonus tasai darbas, pasitaikęs pirmą kartą gyvenime!

Tai kas, kad nudobtas lenkas buvo politinis kalinys, o Pabstas – galvažudys! Vis dėlto rasė ne ta. Germaniška. Aukštesnė!

Chemnicas vos vos sulipdė pranešimėlį, švelnutį tokį. Esą Pabstas, šiek tiek slaptai įsigėręs, tą lenkelį trupučiuką tiktai paplunksnavęs, paklusnumo pamokęs, bet mirti jam nebuvę dėl ko. Kad jis pasimirė – tai buvęs jo asmeniškas reikalas, kilęs iš lenkiško atkaklumo.

– Mensch! – sako Majeris Chemnicui, šį pranešimą paskaitęs, – nori, kad ir tave pakartų?

Suplėšė Majeris Chemnico prakaituoto darbo vaisių, – parašė savo pranešimą, daug piktesnį.

Baisiai stebėjosi Pabstas, kai jį sodino į bunkerį palaukti, kol ateis sprendimas iš Berlyno. Jo nusistebėjimas buvo dar didesnis, kai jį išvedė iš bunkerio – karti. Išbalęs buvo visas, drebėjo kaip ciucka šaltyje, vandeniu apipiltas.

Kai kitus žudė, Pabstas niekuomet nedrebėjo. Kai pačiam reikėjo į kartuves pasilypėti – neišdrįsta kojos pakelti į pakopą. Būtinai reikia jis iš užpakalio keliu paspirti, kad knapteltų po kartuvėm. Visiškai nepanašus į Pabstą.

Ir suprask dabar psichiką žmogaus, tiek daug reikalų turėjusio su giltine!

Zelionkė su dideliu pasitenkinimu užnėrė jam kilpą. Zelionkė triumfavo. Zelionkės snukis blizgėjo kaip jo odinis apsiaustas.

Tai buvo pirmas ir paskutinis šios rūšies įvykis visoje prašmatnioje Štuthofo lagerio istorijoje.

XXXVIII. La donna e mobile...

Kalėjiminė meilė – visur ir visuomet labai opus ir tragikomiškas dalykas, tebelaukiąs savo psichiatro ir patalogo.

Lageryje meilės dalykai, žinoma, buvo griežčiausiai draudžiami. Bet – maža kas draudžiama pasaulyje! Ir revoliucijos kelti griežtai draudžiama, o vis dėlto kelia gi jas! Klausyk visų draudimų – tai ir gyventi nebeįdomu. Meilės gi reikaluose veikia dar kažkokie paslaptingi veiksniai, kurie apie draudimus ir girdėti nenori.

Kaliniam su moterimis susieiti buvo labai sunku. Moterys gyveno atitvertos nuo vyrų aukšta spygliuotos vielos tvora. Laimė, kad ji dar nebuvo įelektrinta, kitaip – visiškai prastai būtų buvę...

Vis dėlto tvarka buvo gana žiauroka. Su mergužėlėmis susitikti negalima. Kalbėtis griežtai draudžiama. Nuo spygliuotos vielos patvorio su bizūnais gena lauk...

Bet juo sunkesnės aplinkybės – juo karštesnė būna meilė. Kas meilei yra spygliuota viela? Tvora? Patys juokai!

Lageryje daug meilės nereikia. Vienas kitas saldesnis žvilgsnis, viena kita skrajojanti šypsena, iš tolo per tvorą pasiųstas bučinys – ir širdys liepsnoja, nors kompresą dėk!

Įsimylėjėlių susisiekimas ėjo daugiausia per tarpininkus. O kai meilės reikaluose reikalingas tarpininkas – tenai visuomet koks nors velnias įsipainios, toks jau visatoje veikiąs dėsnis.

Meilės laiškus valdžia nuolat pagaudavo. Jie dažniausia buvo rašyti lenkiškai arba rusiškai. Mūsų raštinė nuolat turėdavo juos versti į vokiečių kalbą. Keikdavomės tuos laiškus versdami, kad visas moterų blokas čiaudėjo. Šitiek darbo, kad juos kur perkūnėlis saldžiausias! Laiškai – tokie ilgi, taip nepaskaitomai parašyti, vienas už kitą kvailesnis! Niekur kitur pasaulyje tokių kvailų meilės laiškų nerašoma, kaip lageryje!

Žiūrėk, kokį bičiulį susitinki, – pasišneki, pasitrokšti, – visiškai ne kvailo berno esama. Bet kai pasitaiko versti jo meilės laiškas, – suk jį devyni, koks jis asilas!

Šiuo žygiu abidvi pusės buvo vienodos, vyrai ir moterys. Iniciatyvos rodydavo moterys dar daugiau, jom iš viso buvo lengviau lageryje gyventi.

Įsimylėjimas kartais būdavo visiškai nuoširdus, tikras, bet kaip dažnai jisai būdavo gryna žulikystė, sukčiausias biznis!

Pavyzdžiui, kartą pasitaikė tokia nelaimė mūsų mielam Vaceliui Kozlovskiui, – ėmė jisai ir įsimylėjo, – ir dar kaip įsimylėjo: iki kulnų, iki pakvaišimo! Įsimylėjo jauną liekną mergužėlę. Visiškai nešpėtną. Jis jai kas dieną dovanų, būdavo, siunčia: ir duonos, ir pyrago, ir sūrio, ir margarino, ir lašinių, ir cukraus, ir cigarečių, kurios moterim rūkyti buvo griežčiausiai draudžiama, ir dar kita ko. Nieko, nieko jisai savo meilei nesigailėjo...

Dovanos mergužėlei buvo įdomu gauti, bet pats Vacius – tas storžievis, galvažudys, cinikas, budelis, visuomet purvinas ir dvokiantis, – pfui! Ką gi mergužėlė veiktų su tuo senu velniu? Juo labiau, kad ji turėjo ir tinkamesnį bernelį sau pasirinkusi, nieko sau tokį, vidutinišką, su kadaise buvusiu nuskeltu žandu. Va, šitam bernužėliui ji ir atiduodavo visas iš Vaciaus gautąsias dovanas! Karlą Vacius vis dėlto sužinojo mergužėlės klastą, – tai gražiai siuto iš piktumo vargšelis! Barako sienas kėdėmis daužė, bliovė ir maurojo, savo bloko kalinius mušė, kaip dar niekuomet nebuvo mušęs! Pagaliau pagavo ir tą bernužėlį smaližių. Sutratino jam porą šonkaulių ir nusiramino. Mergužėlė pažlembė kiek, pažlembė dėl sužaloto bernelio, – ir vėl pradėjo priiminėti Vaciaus dovanas.

Į meilės reikalus įsiveldavo tieji, kurie buvo sotūs, – alkaniesiem ir klipatom meilė kažkodėl nerūpėdavo. Virtuvės ir ligoninės bendradarbiai, blokavieji, kapai, šreiberiai – štai šitoji publika sudarydavo lagerinių meilužių kadrus. Jie būdavo sotūs. Jie būdavo turtingi. Jie galėdavo mergužėlėm dovanų siuntinėti.

Mergužėlės savo rėžtu taip pat galėdavo dovanomis atsilyginti. Jų rankose buvo baltinių sandėliai, skalbykla. Jei jau kuris virėjas ar sanitaras, kapas ar šreiberis vaikšto su šilkinėm kojinėm, šilkiniais marškiniais, nauju geru vilnų puloveriu, – aišku, kad jis jau įsimylėjęs – ir laimingas meilėje: dovanų gauna.

Meilės dalykai apsimokėdavo vienai ir antrai pusei!

Laiškai dažniausiai eidavo per specialius laiškanešius, kuriais paprastai būdavo rusai: jie dažniausiai būdavo alkani ir sugebėdavo daugiausia lazdų pakelti. Šiuo pastaruoju atžvilgiu niekas su jais lygintis negalėjo.

Buvo tokia didelė, didelė šiukšlių dėžė, stovėjusi prie moterų barako. Žiūrėk, kur buvęs, kur nebuvęs ir lenda koks ruselis į tą dėžę. Sėdi jis toje dėžėje ir kapstosi – maisto šiukšlėse ieško. Tai visai natūralus dalykas buvo. Kaliniai visose šiukšlėse maisto ieškodavo, šunų nugraužtus kaulus grauždavo.

Tad, va, sėdi toksai ruskelis šiukšlių dėžėje prie moterų barako ir kapstosi sau it višta po pūdymėlį – padryks, padryks...

Po kelių minučių ateina mergužėlė su šiukšlių kibiru – šliupt – jas ruskeliui ant galvos. Tose šiukšlėse yra keletas meilės laiškelių išberta... Tiek pat laiškų gauna ji ir iš ruskelio.

Kartais, būdavo, tokį laiškanešį valdžia aptinka dėžėje. Lazdomis ji jį iš tenai išbarškina, visokiais velniais prigąsdina. Bet kas iš to? Po valandos į dėžę lenda kitas ruskelis, – jis irgi maisto sau ieško tenai... Valdžia čionai pasirodydavo bejėgė esanti, – negi išmuši visus dėžėje besikapstančius!

Siuntiniais, dovanomis pasikeisti buvo taip pat įvairių būdų.

Jau 1943 metais pradėjo veikti šioks toks lagerio kalinių orkestrėlis. Sekmadieniais popiet „duodavo koncertus“. Grodavo vyrų pusėje, bet prie vielų tvoros, kad ir moterų pusėje būtų girdėti. Vienoj ir kitoj vielų pusėj, per tris metrus nuo tvoros, – arčiau nebuvo leidžiama, – sustodavo vyrai ir moterys, – eilių eilės. Akimis vieni kitus rydavo, veidelius pražiūrėdavo. Susišnekėdavo vieni su kitais akimis, pirštais, rankomis ir dar kipšas žino kuo. Puikiai vieni kitus suprasdavo. Po to naktis iš sekmadienio į pirmadienį būdavo triukšminga ir įvykiais gausi. Tai vielų tvorą, būdavo, naktį išplėšia kas, tai po ja pasikasa... Tai moterų barakuose suras kelis vyriškius, tai vyrų barakuose moteris, tai kur nors negyvenamoje dirbtuvėje ar prausykloje – vyrus ir moteris drauge...

Paskui eina kvota, tardymai... Seka lazdos, keiksmai, moteriški klyksmai ir ašaros.

Vyrus paprastai po tokios naktinės ekspedicijos sodindavo keliom parom į bunkerį, retkarčiais gi – net į Hopehilio plytinės prarają molio minti pasiųsdavo. Moterim gi tučtuojau plikai nukirpdavo plaukus, – vis tiek kokios rūšies jos būtų buvusios kalinės, politinės ar auklėjamosios, tai yra tokios, kurios po trumpo laiko turėjo būti iš lagerio paleistos.

Kartą Chemnicas tokiem įsimylėjėliam buvo paskyręs gana nuodėmingą bausmę. Pietų pertraukos metu, kai visi valgo ar ilsisi, jis įsakė įsimylėjėliam, parankėj susikibusiem, vienam prie kito saldžiai prisiglaudusiem, vaikščioti po lagerį.

Moterėlė, turėjusi apie penkias dešimtis metų, buvo laimingiausia pasaulyje, – taip ir kužda ji kažką jaunajam į ausį, taip ir veržiasi į jo akis, taip ir glūsta savo plačiąja krūtine prie jo. Čiulba ulba jinai, visiškai nekreipdama dėmesio, kad vyrų lageryje sėdi nuosavas vyrelis, čionai patekęs už tai, kad jis jos ir namie suvaldyti nemokėjo... Tačiau jos partneris nežinojo, kur akys dėti: jis buvo vos dvidešimt penkių metų berniokas. Moterys kalinės kikena, jam liežuvį kaišioja. Vyrai iš tolo jam kriokia tartum krokodilai kokie:

– Cho-cho-cho! – kriokia ir geros sveikatos jam linki...

Nuo tos dienos tas vargšas meilužėlis į moteris nė pažvelgti nebenorėjo.

Gaila, šios bausmės Chemnicas daugiau niekad nebepritaikė.

1943 metais vasarą buvo sudaryta speciali moterų-nukirptakasių darbo komanda. Jai vadovauti buvo duotas banditas-sadistas Lėgė, vokietis, turėjęs žalią trikampį su smailagaliu į viršų. Jis į katorgą buvo patekęs už kelių moterų suplėšymą. Jis buvo tiktai banditas, be jokio sąmojo.

Moterų-nukirptakasių komanda buvo įkinkyta į didelį, didelį vežimą, kurio tekiniai buvo daug aukštesni už moteris. Ant ašių aukštai, it katafalkas koks iškeltas, gulėjo milžiniškas bosas. Tai buvo didžiulis asenizacijos vežimas. Jis aptarnaudavo vyrų gyvenamus barakus. Moterys turėjo tą vežimą tempti į pūdymą.

Majeris su Chemnicu buvo baisiai patenkinti savo išradingumu. Džiaugėsi jie juo apie porą savaičių. Kartą vežimas kažkaip apvirto, įklimpęs į pūdymą. Virsdamas vienai moteriai kojas sulaužė, kitas – šiaip sužalojo. Tuomet moteris iš vežimo iškinkė.

Vis dėlto po tos vasaros lageris gavo prieauglio keliolika rėkiančių piliečių.

XXXIX. Lageriška mityba

Lagerio katorgininkam maisto oficialiai buvo skiriama kalėjiminė norma: 1.800–2.000 kalorijų. Kalėjime, kur žmonės sėdi vietoje nejudėdami, gal tokios normos ir pakanka gyvybei palaikyti, bet lageryje, prie nuolatinio judėjimo, kartais prie labai sunkių darbų, reikia mažų mažiausia 2.500 kalorijų – tos vidutinės sveiko žmogaus, laisvėj gyvenančio, normos. Jei katorgininkas ir gautų pilną normą, oficialiai jam skiriamą, jis vis tiek jau būtų pasmerktas žūti dėl maisto stokos, dėl organizmo išsekimo. Tačiau eilinis katorgininkas ir šios savo skurdžios normos niekuomet pilnos negaudavo.

1940–42 metais kalinys vargiai gaudavo ir 1.000 kalorijų. 1943–44 metais maistas nuolat gerėdavo, palyginti su senesniais laikais buvo jau žymiai pagerėjęs, bet vis dėlto liko jis velnio vertas.

Maistas į Štuthofą buvo gabenamas iš Gdansko, iš Tigenhofo ir kitų miestų bei ūkių. Jau išduodant iš sandėlio, maisto dalis buvo nuvagiama sandėlininkų naudai. Kita dalis dingdavo pakelėj, – nuvogdavo šoferiai, esesininkai palydovai ir kaliniai, dirbę prie transporto. Dalis – dingdavo į sunkvežimius bekraunant, dalis – iš sunkvežimių perkraunant į lagerio sandėlius: čia nuvogdavo krovėjai ir pašal pasitaikę katorgininkėliai. Lagerio valdžia – esesininkai norėjo turėti papildomą valgį, – dešrą, margariną, cukrų, miltus, kruopas, – kniaukdavo iš kalinių lagerio sandėlių. Esesininkai turėdavo vežti maistą savo gausiom šeimom ir dar gausesnėm meilužėm – maistas eidavo iš kalinių sandėlių.

Papildomą maistą norėjo turėti ir blokavieji, ir šreiberiai, ir kapai, ir puskapiai, visi virtuvės darbininkai su savo meilužėmis ir draugais, ir daugybė visokios kitokios lagerio aristokratijos, – jiem visiem papildoma porcija nelegaliai ėjo vis iš tų pačių šaltinių.

Knygos, žinoma, visuomet turi būti tvarkoj. Į blokus kaliniam atiduodama, kas nuo aristokratijos atliko, o knygose įrašoma: visa atiduota. Maisto kelionė ir jo neliečiamybė sukontroliuoti buvo neįmanoma. Juo labiau, kad nelabai kas ir rūpinosi tokia kontrole.

Virtuvės fiureriu, atsakingu jos vadovu, ilgą metą buvo SS feldfebelis Cymanas [Ziehmann] – vienas žymiausių lagerio vagių. Jis lakdavo samagoną kaip kvasą ir niekuomet neišsipagiriodavo. Porą kartų jis buvo samagonu apsinuodijęs, gavęs Delirium tremens, – veždavo tuomet jį į Gdansko psichiatrinę ligoninę gydyti. Tuomet jį virtuvėje pavaduodavo koks sąžiningesnis esesininkas, – lagerio maistas šiek tiek pagerėdavo. Bet Cymanas vėl sugrįždavo – sugrįždavo ir jo visa velniava.

Kas sukontroliuos, kiek kruopų, kiek miltų, kiek kopūstlapių, kiek konservų dedama į sriubą? Vienas iš mano kolegų atsidėjęs dvejus metus ieškojo gaunamoje sriuboje mėsos pėdsakų ir vis dėlto jų nerado, o knygose buvo parašyta: sriuba su mėsa.