Vis dėlto po tos vasaros lageris gavo prieauglio keliolika rėkiančių piliečių.

XXXIX. Lageriška mityba

Lagerio katorgininkam maisto oficialiai buvo skiriama kalėjiminė norma: 1.800–2.000 kalorijų. Kalėjime, kur žmonės sėdi vietoje nejudėdami, gal tokios normos ir pakanka gyvybei palaikyti, bet lageryje, prie nuolatinio judėjimo, kartais prie labai sunkių darbų, reikia mažų mažiausia 2.500 kalorijų – tos vidutinės sveiko žmogaus, laisvėj gyvenančio, normos. Jei katorgininkas ir gautų pilną normą, oficialiai jam skiriamą, jis vis tiek jau būtų pasmerktas žūti dėl maisto stokos, dėl organizmo išsekimo. Tačiau eilinis katorgininkas ir šios savo skurdžios normos niekuomet pilnos negaudavo.

1940–42 metais kalinys vargiai gaudavo ir 1.000 kalorijų. 1943–44 metais maistas nuolat gerėdavo, palyginti su senesniais laikais buvo jau žymiai pagerėjęs, bet vis dėlto liko jis velnio vertas.

Maistas į Štuthofą buvo gabenamas iš Gdansko, iš Tigenhofo ir kitų miestų bei ūkių. Jau išduodant iš sandėlio, maisto dalis buvo nuvagiama sandėlininkų naudai. Kita dalis dingdavo pakelėj, – nuvogdavo šoferiai, esesininkai palydovai ir kaliniai, dirbę prie transporto. Dalis – dingdavo į sunkvežimius bekraunant, dalis – iš sunkvežimių perkraunant į lagerio sandėlius: čia nuvogdavo krovėjai ir pašal pasitaikę katorgininkėliai. Lagerio valdžia – esesininkai norėjo turėti papildomą valgį, – dešrą, margariną, cukrų, miltus, kruopas, – kniaukdavo iš kalinių lagerio sandėlių. Esesininkai turėdavo vežti maistą savo gausiom šeimom ir dar gausesnėm meilužėm – maistas eidavo iš kalinių sandėlių.

Papildomą maistą norėjo turėti ir blokavieji, ir šreiberiai, ir kapai, ir puskapiai, visi virtuvės darbininkai su savo meilužėmis ir draugais, ir daugybė visokios kitokios lagerio aristokratijos, – jiem visiem papildoma porcija nelegaliai ėjo vis iš tų pačių šaltinių.

Knygos, žinoma, visuomet turi būti tvarkoj. Į blokus kaliniam atiduodama, kas nuo aristokratijos atliko, o knygose įrašoma: visa atiduota. Maisto kelionė ir jo neliečiamybė sukontroliuoti buvo neįmanoma. Juo labiau, kad nelabai kas ir rūpinosi tokia kontrole.

Virtuvės fiureriu, atsakingu jos vadovu, ilgą metą buvo SS feldfebelis Cymanas [Ziehmann] – vienas žymiausių lagerio vagių. Jis lakdavo samagoną kaip kvasą ir niekuomet neišsipagiriodavo. Porą kartų jis buvo samagonu apsinuodijęs, gavęs Delirium tremens, – veždavo tuomet jį į Gdansko psichiatrinę ligoninę gydyti. Tuomet jį virtuvėje pavaduodavo koks sąžiningesnis esesininkas, – lagerio maistas šiek tiek pagerėdavo. Bet Cymanas vėl sugrįždavo – sugrįždavo ir jo visa velniava.

Kas sukontroliuos, kiek kruopų, kiek miltų, kiek kopūstlapių, kiek konservų dedama į sriubą? Vienas iš mano kolegų atsidėjęs dvejus metus ieškojo gaunamoje sriuboje mėsos pėdsakų ir vis dėlto jų nerado, o knygose buvo parašyta: sriuba su mėsa.