Knygos, žinoma, visuomet turi būti tvarkoj. Į blokus kaliniam atiduodama, kas nuo aristokratijos atliko, o knygose įrašoma: visa atiduota. Maisto kelionė ir jo neliečiamybė sukontroliuoti buvo neįmanoma. Juo labiau, kad nelabai kas ir rūpinosi tokia kontrole.

Virtuvės fiureriu, atsakingu jos vadovu, ilgą metą buvo SS feldfebelis Cymanas [Ziehmann] – vienas žymiausių lagerio vagių. Jis lakdavo samagoną kaip kvasą ir niekuomet neišsipagiriodavo. Porą kartų jis buvo samagonu apsinuodijęs, gavęs Delirium tremens, – veždavo tuomet jį į Gdansko psichiatrinę ligoninę gydyti. Tuomet jį virtuvėje pavaduodavo koks sąžiningesnis esesininkas, – lagerio maistas šiek tiek pagerėdavo. Bet Cymanas vėl sugrįždavo – sugrįždavo ir jo visa velniava.

Kas sukontroliuos, kiek kruopų, kiek miltų, kiek kopūstlapių, kiek konservų dedama į sriubą? Vienas iš mano kolegų atsidėjęs dvejus metus ieškojo gaunamoje sriuboje mėsos pėdsakų ir vis dėlto jų nerado, o knygose buvo parašyta: sriuba su mėsa.

Kai blokas pagaliau gauna savo porciją duonos, marmelado, margarino ar dešros, tai dar nereiškia, kad visa tai gaus ir kaliniai. Bloke valdžios visuomet yra sočiai, o kiekviena valdžia valgyti labiau nori negu valdomieji. Be to, blokas visuomet turi daug administracinių reikalų, – visokiem remontam, duoklėm, reprezentacijom. Pagal apskaičiavimą dviejų kilogramų duonos kepalėlis tektų padalyti į dešimtį ar dvylika dalių, – vakare duodama kiek mažiau. Kas trukdo bloko duonininkui tą kepalą padalyti į 13–15 dalių? Kas jį sukontroliuos? Paklausi, kodėl taip maža duonos gavai, gausi kuoku kakton už smalsumą – ir baigtas kriukis. Po kiekvieno duonos padalinimo bloko valdžios naudai jau pasilieka keletas kepalų. Tas pats atsitinka ir su margarino bei dešros dalinimu: valdžia niekuomet neliks nuskriausta, – tam ji ir valdžia, kad jai šis tas priedo tektų. Pagal knygas kalinys turėjo gauti iš ryto pusę litro kavos ir duonos gabalą, marmeladu pateptą. Bet marmelado būdavo vos maži pėdsakai ant pačios duonos bryzo briaunelės. Tuo tarpu bloko valdžiai kasdien jo likdavo po kokį litrą ir daugiau.

Kalinys, rytą gavęs duonos bryzelę, apie 150 gramų, ir kavos nepilną puslitrį, – kava labai retai būdavo šiek tiek pasaldinta, – turėdavo visa tai praryti beeidamas nuo vienų dienos ruimo durų iki kitų, – beeidamas, stumdomas ir spaudžiamas. Jis turi tai padaryti labai greitai, nes mūsų Vacelis kryžiavojasi su pagaliu po visą kambarį.

– Vyperdalivaj! Vyperdalivaj! – Nešdinkis lauk! – be paliovos šūkaloja Vacelis ir kaukši su lazda per viršugalvius.

Beeinant iki kitų durų, Vacelio pagalbininkai, piemenys tokie, bliūdelį jau tau ištraukia iš rankų, – bliūdelis reikia atiduoti kitam katorgininkui, – bliūdelių tėra labai mažai. Lygiai tokia pat tvarka praeina ir vakarienė, kada gaudavai duonos apie 100 gramų ir trupučiuką margarino. Duona būdavo su žymia medienos priemaiša, kartais nelabai dar karti, kartais gi – ir visiškai karstelėjusi. Pavalgai tokios duonos ir iš karto pasidarai muzikantas: viduriuose šeine-katarinka grajina raliuoja...

Pietus vasaros metu valgydavo kieme patvory, taip pat labai skubiai, bet šis tas dar ir praryti buvo galima.

Margariną ne visi galėdavo valgyti. Kitą nuo jo votys ir šunvotės apsėsdavo. Kartais tasai margarinas būdavo iš galas žino kokių atmatų padarytas, – niekam nelįsdavo į burną.

Valgymo tvarka pagerėjo tiktai 1944 metais, kada jau buvo galima tam reikalui gauti sėdima vieta – ir net kambaryje.

Pietum duonos nebeduodavo. Duodavo tiktai tris ketvirtadalius litro sriubos. Kopūstų, burokų, batvinių, morkų, špinato, dilgynių, griežčių kaip kada. 1944 metų antrojoj pusėj jau duodavo du kartu per savaitę žirnienės sriubos, arba košės, arba makaronų.