Beeinant iki kitų durų, Vacelio pagalbininkai, piemenys tokie, bliūdelį jau tau ištraukia iš rankų, – bliūdelis reikia atiduoti kitam katorgininkui, – bliūdelių tėra labai mažai. Lygiai tokia pat tvarka praeina ir vakarienė, kada gaudavai duonos apie 100 gramų ir trupučiuką margarino. Duona būdavo su žymia medienos priemaiša, kartais nelabai dar karti, kartais gi – ir visiškai karstelėjusi. Pavalgai tokios duonos ir iš karto pasidarai muzikantas: viduriuose šeine-katarinka grajina raliuoja...

Pietus vasaros metu valgydavo kieme patvory, taip pat labai skubiai, bet šis tas dar ir praryti buvo galima.

Margariną ne visi galėdavo valgyti. Kitą nuo jo votys ir šunvotės apsėsdavo. Kartais tasai margarinas būdavo iš galas žino kokių atmatų padarytas, – niekam nelįsdavo į burną.

Valgymo tvarka pagerėjo tiktai 1944 metais, kada jau buvo galima tam reikalui gauti sėdima vieta – ir net kambaryje.

Pietum duonos nebeduodavo. Duodavo tiktai tris ketvirtadalius litro sriubos. Kopūstų, burokų, batvinių, morkų, špinato, dilgynių, griežčių kaip kada. 1944 metų antrojoj pusėj jau duodavo du kartu per savaitę žirnienės sriubos, arba košės, arba makaronų.