Kai blokas pagaliau gauna savo porciją duonos, marmelado, margarino ar dešros, tai dar nereiškia, kad visa tai gaus ir kaliniai. Bloke valdžios visuomet yra sočiai, o kiekviena valdžia valgyti labiau nori negu valdomieji. Be to, blokas visuomet turi daug administracinių reikalų, – visokiem remontam, duoklėm, reprezentacijom. Pagal apskaičiavimą dviejų kilogramų duonos kepalėlis tektų padalyti į dešimtį ar dvylika dalių, – vakare duodama kiek mažiau. Kas trukdo bloko duonininkui tą kepalą padalyti į 13–15 dalių? Kas jį sukontroliuos? Paklausi, kodėl taip maža duonos gavai, gausi kuoku kakton už smalsumą – ir baigtas kriukis. Po kiekvieno duonos padalinimo bloko valdžios naudai jau pasilieka keletas kepalų. Tas pats atsitinka ir su margarino bei dešros dalinimu: valdžia niekuomet neliks nuskriausta, – tam ji ir valdžia, kad jai šis tas priedo tektų. Pagal knygas kalinys turėjo gauti iš ryto pusę litro kavos ir duonos gabalą, marmeladu pateptą. Bet marmelado būdavo vos maži pėdsakai ant pačios duonos bryzo briaunelės. Tuo tarpu bloko valdžiai kasdien jo likdavo po kokį litrą ir daugiau.

Kalinys, rytą gavęs duonos bryzelę, apie 150 gramų, ir kavos nepilną puslitrį, – kava labai retai būdavo šiek tiek pasaldinta, – turėdavo visa tai praryti beeidamas nuo vienų dienos ruimo durų iki kitų, – beeidamas, stumdomas ir spaudžiamas. Jis turi tai padaryti labai greitai, nes mūsų Vacelis kryžiavojasi su pagaliu po visą kambarį.

– Vyperdalivaj! Vyperdalivaj! – Nešdinkis lauk! – be paliovos šūkaloja Vacelis ir kaukši su lazda per viršugalvius.

Beeinant iki kitų durų, Vacelio pagalbininkai, piemenys tokie, bliūdelį jau tau ištraukia iš rankų, – bliūdelis reikia atiduoti kitam katorgininkui, – bliūdelių tėra labai mažai. Lygiai tokia pat tvarka praeina ir vakarienė, kada gaudavai duonos apie 100 gramų ir trupučiuką margarino. Duona būdavo su žymia medienos priemaiša, kartais nelabai dar karti, kartais gi – ir visiškai karstelėjusi. Pavalgai tokios duonos ir iš karto pasidarai muzikantas: viduriuose šeine-katarinka grajina raliuoja...

Pietus vasaros metu valgydavo kieme patvory, taip pat labai skubiai, bet šis tas dar ir praryti buvo galima.

Margariną ne visi galėdavo valgyti. Kitą nuo jo votys ir šunvotės apsėsdavo. Kartais tasai margarinas būdavo iš galas žino kokių atmatų padarytas, – niekam nelįsdavo į burną.

Valgymo tvarka pagerėjo tiktai 1944 metais, kada jau buvo galima tam reikalui gauti sėdima vieta – ir net kambaryje.

Pietum duonos nebeduodavo. Duodavo tiktai tris ketvirtadalius litro sriubos. Kopūstų, burokų, batvinių, morkų, špinato, dilgynių, griežčių kaip kada. 1944 metų antrojoj pusėj jau duodavo du kartu per savaitę žirnienės sriubos, arba košės, arba makaronų.

Visa nelaimė, kad toji sriuba būdavo baisiai nešvariai gaminama, – Lietuvoje geras ūkininkas jau kiaulėm švariau virdavo jovalą negu mum čia sriubas. Kartais produktai, pavyzdžiui, raudonieji burokėliai, būdavo visiškai neblogi, bet kas iš to: sriuba vis tiek neįkandama, – burokėliai nepiaustyti, neplauti, su žemėm išvirti. Morkos buvo taip pat nevalomos, – šiek tiek tiktai vandeniu perpiltos. Morkų sriuba buvo visuomet viena pačių biauriausių. Kopūstai tiktai kartą kitą pasitaikydavo pakenčiamesni, o šiaip vis – papuvę, pašutę, supelėję. Kaliniam atiduodavo žaliuosius kopūstlapius ir kotus, baltieji lapai eidavo esesininkam. Apskritai, visi geresnieji produktai eidavo į SS virtuvę, į kalinių – pašvinkęs šlamštas. Pati didžiausia bėda būdavo su griežčiais. Žalias griežtis dar galima gi valgyti, bet žalių neduodavo. Vis virdavo juos. Mūsų sriuboje išvirtas griežtis visuomet senu ožiu dvokdavo. Juo labiau, kad tie griežčiai būdavo vis pašariniai, karvės skilviui pačios gamtos paskirti.

Valgai, būdavo, žmogus, o taip norisi vemti. Tų griežčių sriubų visų daugiausia ir būdavo. Reikia valgyti, reikia... Reikia kaip nors gyvybė palaikyti. Daugiau gi nėra ko!

Visas džiaugsmas būdavo – pasitaikiusios sriuboje bulvės. Bet jų taip maža teduodavo, – jas iš anksto lagerio aristokratija nuorganizuodavo. Ir tos vargšės bulvelės – tiktai iš rudens būdavo geros. Žiemą jos jau visuomet būdavo pašalusios, pašutusios. Į pavasarį jos pasidarydavo deglos – juodmargės, lyg olandiškos karvių veislės.

Nuo visos tokios mitybos velniai dūšią ėste ėsdavo.

Žinoma, mityba kartais būdavo galima šiek tiek paįvairinti, bet tam reikėjo turėti drąsos, apsukrumo, na, žinoma, ir asmenės laimės.