Visa nelaimė, kad toji sriuba būdavo baisiai nešvariai gaminama, – Lietuvoje geras ūkininkas jau kiaulėm švariau virdavo jovalą negu mum čia sriubas. Kartais produktai, pavyzdžiui, raudonieji burokėliai, būdavo visiškai neblogi, bet kas iš to: sriuba vis tiek neįkandama, – burokėliai nepiaustyti, neplauti, su žemėm išvirti. Morkos buvo taip pat nevalomos, – šiek tiek tiktai vandeniu perpiltos. Morkų sriuba buvo visuomet viena pačių biauriausių. Kopūstai tiktai kartą kitą pasitaikydavo pakenčiamesni, o šiaip vis – papuvę, pašutę, supelėję. Kaliniam atiduodavo žaliuosius kopūstlapius ir kotus, baltieji lapai eidavo esesininkam. Apskritai, visi geresnieji produktai eidavo į SS virtuvę, į kalinių – pašvinkęs šlamštas. Pati didžiausia bėda būdavo su griežčiais. Žalias griežtis dar galima gi valgyti, bet žalių neduodavo. Vis virdavo juos. Mūsų sriuboje išvirtas griežtis visuomet senu ožiu dvokdavo. Juo labiau, kad tie griežčiai būdavo vis pašariniai, karvės skilviui pačios gamtos paskirti.

Valgai, būdavo, žmogus, o taip norisi vemti. Tų griežčių sriubų visų daugiausia ir būdavo. Reikia valgyti, reikia... Reikia kaip nors gyvybė palaikyti. Daugiau gi nėra ko!

Visas džiaugsmas būdavo – pasitaikiusios sriuboje bulvės. Bet jų taip maža teduodavo, – jas iš anksto lagerio aristokratija nuorganizuodavo. Ir tos vargšės bulvelės – tiktai iš rudens būdavo geros. Žiemą jos jau visuomet būdavo pašalusios, pašutusios. Į pavasarį jos pasidarydavo deglos – juodmargės, lyg olandiškos karvių veislės.

Nuo visos tokios mitybos velniai dūšią ėste ėsdavo.

Žinoma, mityba kartais būdavo galima šiek tiek paįvairinti, bet tam reikėjo turėti drąsos, apsukrumo, na, žinoma, ir asmenės laimės.