Lageris turėjo didelę triušių auginimo įstaigą. Angoribki triušiai buvo, – vilnom juos veisė. Kas dirbo prie triušių – galėjo jau šiaip taip verstis, palaikydamas su triušiais draugiškus santykius. Bičiuliškai nusiteikusiam triušiui visuomet galima įkalbėti, kad jis nusprogtų. O nusprogusiam triušiui absoliučiai vis tiek kur jis eis: į patvorį, ar į tavo pilvą.

Šioks toks pajamų šaltinis buvo ir laukiniai balandžiai: 1943 metais jų gana daug atskrisdavo į lagerį, bet į rudenį nė vieno jų nebeliko, – visus surijo. Nebloga mėselė būdavo ir katinėlio rainojo, maždaug kaip triušio, tik reikia ilgai stipriame acto skiediny pamirkyti. Tik kad tų katinėlių taip maža į lagerį teužklysdavo!

Žinoma, ir joks šunelis negalėdavo lageryje pasirodyti, – tuoj, būdavo, vargšeliui numauna kelneles. Nuolatiniai skandalai būdavo su Zelionkės šunimis, Chemnico jam dovanotaisiais vilkais. Saugoja jisai juos, sergsti, bet vis tiek ilgiau mėnesio nė vienas jų nėra gyvenęs lageryje. Visus juos kaliniai surydavo, – ir dar taip surydavo, kad nė Zelionkė ėdraus kaltininko nesurasdavo... Bet šitokia laimė mažai kam tebuvo prieinama.

Vacius, būdavo, kartais iš gautųjų siuntinių atrenka visokių nuotrupų ir padalina savo bloko labiausiai nusibaigusiem kaliniam. Kartą jis ir man davė porą gabalėlių džiovintos juodos duonos, – kažkodėl man jis buvo palankus. Ar ne todėl tiktai, kad nuo antausių aš nevirsdavau žemėn, – tokie dalykai jam imponuodavo.

Paėmiau, žemai nusilenkdamas, tuodu sausainiuku ir traukiuos į pašalę, – tai bent pačiulpsiu! Išlindau iš minios, išsibrukau, gi – žiū! Nebėr mano sausainiukų, – koks galvijas man juos jau nukniaukė! Tai niekšas!

Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kad sukniubau patvory ir žliumbiu paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad pakeliant nukritusį duonos gabalėlį jis būtinai reikia pabučiuoti.

Velnias vis dėlto su ta duona!

Biauriausia, kad ji ir naktį ramybės neduoda. Vos sudedi akis – taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja, atseit, atsisveikina, bestija!

Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi, kaip graži puošni ponia, – karalienė, kad ją kur velniai!

Kad nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papiaustytą. Gerai, žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais lokiais, perregimais. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė, – oho! – sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?

Ne, ne! Daugiau taip nebegalima. Arba tą prakeiktą auksinę karietą sukulsiu, arba... arba... Kas arba? Arba eisiu vogti!

Pagaus manote? Užmuš?

Nagi, po velnių, tegu užmuša, – didelis čia daiktas!

Ne, ne! Vis tiek! Nebegaliu...

Beje, kaimynas prieš valandą išmetė pro langą į šiukšlyną pažaliavusios duonos riekę. Visą riekę, kad žinotumėt!

Kažin kur ji būtų dingusi?

Viešpatie, viešpatie, – kaip aš valgyti noriu!

XL. Laiškai ir siuntiniai

Valdiškojo pašto priešakyje buvo pasodintas SS feldfebelis Pliacas [Platz], lageryje Plikiu Pingvinu vadinamas.

Pliacas – šešių dešimčių su kaupu visiškai pakvaišęs senis su žlibumo akiniais ant nosies žemyngalio ir numukusiu pakaušiu. Vidutinio ūgio, trupučiuką į kuprelę palinkęs, su veidu, į suglamdytą zuperinį maišą panašiu.

Pedantiškiausias padaras visuose prieškariniuose Rytprūsiuose.

Pašaukia kurią valandą ir kurią minutę pas jį ateiti – punktualiausiai turi būti. Ateisi minutę anksčiau, parodo laikrodį ir sako: Lauk! – per anksti.

Ateisi minutę vėliau, parodo laikrodį ir sako: – Lauk! – per vėlai.

Nieku būdu nebūdavo galima pas jį laiku patekti, – velniai jį žino, kaip jo laikrodis eidavo. Taip jis varinėdavo ne tiktai kalinius, bet ir esesininkus.

Jis buvo ir vyriausias lagerio cenzorius. Pagal savo praeitį jis geriausiai ir tiko tokiam darbui: prieš karą jisai Gdansko mieste iš tramvajaus bėgių geležine lazdele arklių mėšlą krapštė.

Nustatydavo jisai, kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek joje eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimts ar penkiasdešimts. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam.

Aš su juo amžinai bylinėjaus, – nuolat jis mane Majeriui skųsdavo. Vis jam būdavo neaišku, ką aš manau, savo laiškus rašydamas. Jis vis manydavo, kad aš viena rašau, o visai ką kita galvoju.