Dievų miškas255-257 psl. · apie 5 min.
XXXIX. Lageriška mityba62% kūrinio
255 psl.

Taip neišpasakytai liūdna pasidarė, kad sukniubau patvory ir žliumbiu paspringdamas. Dabar tai aš tikrai supratau, kodėl man mažam tėvas sakydavo, kad pakeliant nukritusį duonos gabalėlį jis būtinai reikia pabučiuoti.

Velnias vis dėlto su ta duona!

Biauriausia, kad ji ir naktį ramybės neduoda. Vos sudedi akis – taip ir slenka prošal auksinė karieta. Auksinė karieta, šešiais žirgais pakinkyta. Karietoje sėdi tokia graži, tokia puošni ponia, dangiškais migdolais pakvipusi. Važiuoja, šypsosi sau, rankele mojuoja, atseit, atsisveikina, bestija!

Kažkodėl duona man vis auksinėje karietoje vaidenosi, kaip graži puošni ponia, – karalienė, kad ją kur velniai!

Kad nors trupučiuką duonos kur gavus! Tokios svaiginamai kvepiančios rugiais ir pečiumi. Ir dar mažutę svogūno galvelę, skersai ir įstrižai papiaustytą. Gerai, žinoma, būtų ir apvaliais rutulėliais, plonyčiais lokiais, perregimais. O jei dar prie viso būtų druskos kruopelė, – oho! – sakykite, ar daug žmogui tereikia, kad jis būtų laimingas?

Ne, ne! Daugiau taip nebegalima. Arba tą prakeiktą auksinę karietą sukulsiu, arba... arba... Kas arba? Arba eisiu vogti!

Pagaus manote? Užmuš?

Nagi, po velnių, tegu užmuša, – didelis čia daiktas!

Ne, ne! Vis tiek! Nebegaliu...

Beje, kaimynas prieš valandą išmetė pro langą į šiukšlyną pažaliavusios duonos riekę. Visą riekę, kad žinotumėt!

Kažin kur ji būtų dingusi?

Viešpatie, viešpatie, – kaip aš valgyti noriu!

XL. Laiškai ir siuntiniai

256 psl.

Valdiškojo pašto priešakyje buvo pasodintas SS feldfebelis Pliacas [Platz], lageryje Plikiu Pingvinu vadinamas.

Pliacas – šešių dešimčių su kaupu visiškai pakvaišęs senis su žlibumo akiniais ant nosies žemyngalio ir numukusiu pakaušiu. Vidutinio ūgio, trupučiuką į kuprelę palinkęs, su veidu, į suglamdytą zuperinį maišą panašiu.

Pedantiškiausias padaras visuose prieškariniuose Rytprūsiuose.

Pašaukia kurią valandą ir kurią minutę pas jį ateiti – punktualiausiai turi būti. Ateisi minutę anksčiau, parodo laikrodį ir sako: Lauk! – per anksti.

Ateisi minutę vėliau, parodo laikrodį ir sako: – Lauk! – per vėlai.

Nieku būdu nebūdavo galima pas jį laiku patekti, – velniai jį žino, kaip jo laikrodis eidavo. Taip jis varinėdavo ne tiktai kalinius, bet ir esesininkus.

Jis buvo ir vyriausias lagerio cenzorius. Pagal savo praeitį jis geriausiai ir tiko tokiam darbui: prieš karą jisai Gdansko mieste iš tramvajaus bėgių geležine lazdele arklių mėšlą krapštė.

Nustatydavo jisai, kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek joje eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimts ar penkiasdešimts. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam.

Aš su juo amžinai bylinėjaus, – nuolat jis mane Majeriui skųsdavo. Vis jam būdavo neaišku, ką aš manau, savo laiškus rašydamas. Jis vis manydavo, kad aš viena rašau, o visai ką kita galvoju.

257 psl.

Viename laiške parašiau, kad velniai žino, kiek dar laikys mane lageryje uždarę. Sudraskė jis mano laišką ir sako man:

– Laiške negalima velnio vardas minėti.

Parašiau kitą laišką. Vietoj velniai įrašiau dievai, – laiškas taip pat eina krepšin. Ir dievų vardo minėti, pasirodo, negalima. Pasišaukia jis mane ir dėsto, kad laiške galima rašyti tiktai tokie dalykai: siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, – esu sveikas ir patenkintas, puikiai jaučiuos ir visus bučiuoju.

– Tai, – sakau, – pone šarfiureri, man tokio laiško ir rašyti neverta. Atspausdink tokius popierėlius ant palšo daikto, aš pasirašysiu – ir bus tvarka.

– Lauk! – šaukia jis man, ir aš einu lauk.

Vieną laišką jis man konfiskuoja už tai, kad jame buvo parašyta: „Baisiai nuobodus biznis už surūdijusių vielų sėdėti...“

– Kaip tu drįsti rašyti, kad už surūdijusių vielų sėdi? Ar nieko kita ir nematai lageryje? Ar nematai, berželiai auga?

Vėl jis man sako: – Lauk! – Ir aš einu lauk.

Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas.

– Tu, niekše, čia vėl pribiaurojai? Aš tave Majeriui apskųsiu!

Pingvinas Majeriui šį kartą jau buvo mane apskundęs, tik Majeris jam nieko nepagelbėjo.

– Aš tau sakiau, jog turi rašyti, kad esi sveikas...

– O kaipgi man daryti, jei aš iš tikrųjų sergu? Pone šarfiureri, ar nebūtum malonus pačiupinėti mano šoną?..

– Lauk! – šaukia jis man. Aš einu lauk ir rašau naują laišką: „Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas...“

Pingvinas mano laišką, žinoma, suplėšo ir mane išveja lauk.

Klausimai apie šiuos puslapius

1. Kodėl scena, kurioje pasakotojas verkia dėl pavogtų duonos gabalėlių, yra tokia svarbi?

Pasirink atsakymą

Rašiniui: Žmogaus vertėKilmėIronija

2. Kaip pasakotojas elgiasi su cenzoriumi Pliacu rašydamas laiškus? Kodėl laiškas, kuriame už tvoros matyti „trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas“, yra ironijos kaip pasipriešinimo pavyzdys?

Nori išsaugoti savo atsakymą? Prisijunk.

Rodyti mūsų atsakymą

Pliacas skaičiuoja eilutes, draudžia minėti velnius ir dievus, reikalauja rašyti tik tiek, kad kalinys sveikas ir patenkintas. Pasakotojas formaliai paklūsta, bet taip, kad paklusnumas tampa pašaipa: siūlo atspausdinti paruoštus laiškus, tvorą aprašo kaip sidabrinę, cukrumi apibarstytą, o vėliau rašo: „Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas...“ Cenzorius jaučia pašaipą ir laiškus plėšo, bet pasakotojas tik pažodžiui vykdo jo reikalavimus. Taip atskleidžiamas melas, kurį valdžia verčia kartoti. Tai tas pats būdas, kuriuo parašyta visa knyga.

Rašiniui: IronijaLaisvėKūrėjas

Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.