Valdiškojo pašto priešakyje buvo pasodintas SS feldfebelis Pliacas [Platz], lageryje Plikiu Pingvinu vadinamas.

Pliacas – šešių dešimčių su kaupu visiškai pakvaišęs senis su žlibumo akiniais ant nosies žemyngalio ir numukusiu pakaušiu. Vidutinio ūgio, trupučiuką į kuprelę palinkęs, su veidu, į suglamdytą zuperinį maišą panašiu.

Pedantiškiausias padaras visuose prieškariniuose Rytprūsiuose.

Pašaukia kurią valandą ir kurią minutę pas jį ateiti – punktualiausiai turi būti. Ateisi minutę anksčiau, parodo laikrodį ir sako: Lauk! – per anksti.

Ateisi minutę vėliau, parodo laikrodį ir sako: – Lauk! – per vėlai.

Nieku būdu nebūdavo galima pas jį laiku patekti, – velniai jį žino, kaip jo laikrodis eidavo. Taip jis varinėdavo ne tiktai kalinius, bet ir esesininkus.

Jis buvo ir vyriausias lagerio cenzorius. Pagal savo praeitį jis geriausiai ir tiko tokiam darbui: prieš karą jisai Gdansko mieste iš tramvajaus bėgių geležine lazdele arklių mėšlą krapštė.

Nustatydavo jisai, kiek laiške turi būti eilučių parašyta. Jei kelios eilutės per daug, – nukerpa, būdavo, judošius, laiško galą, ir ką tu jam! Suskaičiuoti, kiek yra eilučių, jam pakakdavo laiko, bet paskaityti tom eilutėm jam laiko nebebūdavo. Užtat jam būdavo vis tiek, kokio ilgio eilutė – penkių ar dvidešimt penkių centimetrų tai nesvarbu, bet tiktai tinkamas eilučių skaičius. Prirašyti buvo galima tiktai viena lakšto pusė, bet kiek joje eilučių sutalpinsi – tai jau tavo reikalas – dešimts ar penkiasdešimts. Mažiausia kas jam laiške nepatiko, tuoj – blinkt – laišką į krepšį – ir po visam.

Aš su juo amžinai bylinėjaus, – nuolat jis mane Majeriui skųsdavo. Vis jam būdavo neaišku, ką aš manau, savo laiškus rašydamas. Jis vis manydavo, kad aš viena rašau, o visai ką kita galvoju.

Viename laiške parašiau, kad velniai žino, kiek dar laikys mane lageryje uždarę. Sudraskė jis mano laišką ir sako man:

– Laiške negalima velnio vardas minėti.

Parašiau kitą laišką. Vietoj velniai įrašiau dievai, – laiškas taip pat eina krepšin. Ir dievų vardo minėti, pasirodo, negalima. Pasišaukia jis mane ir dėsto, kad laiške galima rašyti tiktai tokie dalykai: siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, – esu sveikas ir patenkintas, puikiai jaučiuos ir visus bučiuoju.

– Tai, – sakau, – pone šarfiureri, man tokio laiško ir rašyti neverta. Atspausdink tokius popierėlius ant palšo daikto, aš pasirašysiu – ir bus tvarka.

– Lauk! – šaukia jis man, ir aš einu lauk.

Vieną laišką jis man konfiskuoja už tai, kad jame buvo parašyta: „Baisiai nuobodus biznis už surūdijusių vielų sėdėti...“

– Kaip tu drįsti rašyti, kad už surūdijusių vielų sėdi? Ar nieko kita ir nematai lageryje? Ar nematai, berželiai auga?

Vėl jis man sako: – Lauk! – Ir aš einu lauk.

Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas.

– Tu, niekše, čia vėl pribiaurojai? Aš tave Majeriui apskųsiu!

Pingvinas Majeriui šį kartą jau buvo mane apskundęs, tik Majeris jam nieko nepagelbėjo.

– Aš tau sakiau, jog turi rašyti, kad esi sveikas...

– O kaipgi man daryti, jei aš iš tikrųjų sergu? Pone šarfiureri, ar nebūtum malonus pačiupinėti mano šoną?..

– Lauk! – šaukia jis man. Aš einu lauk ir rašau naują laišką: „Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas...“

Pingvinas mano laišką, žinoma, suplėšo ir mane išveja lauk.

Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad per ilgas, kitą – kad per trumpas, – buvo parašytas tiktai vienas sakinys, – esą tai ne laiškas, o valdžios autoritetu pasityčiojimas. Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad jis esąs per liūdnas, kitą – kad per linksmas... Kitiem laiškai rašyti buvo daug lengviau, bet man baisiai sunku buvo pataikyti į Pingvino mėgiamą toną. Kai jis mane pamatydavo – jam aiškiai vemti norėjos.

Mūsų blokas galėjo rašyti ir gauti laiškus kas savaitę, visi kiti – kas dvi savaiti. Tiktai 1944 metais savaitiniai laiškai buvo įvesti ir kai kuriom kitom katorgininkų rūšim. Bet jiem iš to naudos nedaug tebūdavo. Pusė tų laiškų eidavo į krepšį.

Laiškas – buvo vienintelė susisiekimo priemonė su gyvuoju pasauliu, – jokie lankymai, jokie pasimatymai nebuvo leidžiami, – kad niekas nematytų pašalinis, kaip lageryje gyvenas. Laiškai buvo katorgininkui be galo brangus daiktas. Ir tokią daugybę jų Pingvinas žudydavo! Kas jam kitų rūpesčiai ir skausmai?

Jis gi – mėšlui iš tramvajaus bėgių krapštyti buvo specialistas!

Pagaliau laiškai jam buvo visiškai neįdomus verslas, – jis turėjo daug įdomesnio darbo. Tai – siuntinių tvarkymo menas.

1943 metų pradžioje kiekvienas kalinys jau galėjo gauti siuntinį – du kilogramus į mėnesį, paskui jau – 2 kg į savaitę, o 1944 metais siuntinių ir kilogramų skaičius buvo jau neaprėžtas. Vasarą lageriui kasdien ateidavo keli šimtai, tūkstantis, kartais net daugiau dviejų tūkstančių siuntinių. Tuos siuntinius kasdien iš Štuthofo miestelio į lagerį tempdavo kaliniai, įsikinkę į didžiulius vežimus. Civiliai miestelio gyventojai stoviniuodavo eilėmis ir linguodavo galva: taip sunkiai vargšai kaliniai vežimą tempia!