Valdžia nebeapsikęsdama 1944 metais į tuos vežimus ėmė kinkyti arklius. Iš viso tą vasarą dėl nežinomų priežasčių, – ar tik ne dėl rasinių nusikaltimų? – į koncentracijos lagerį buvo patekę arkliai. Buvo jie, vargšai, pristatyti prie pačių sunkiųjų darbų. Jie turėjo net rąstus tampyti, tokius pat, kokius ir aš pereitą vasarą tampiau. Tiktai arkliai pasirodė esą sunkiau sukalbami negu žmonės. Rąstus šiaip taip dar jie tempė, bet vežimus su siuntiniais vežioti jie griežtai atsisakė: stojo piestu, lipo į vežimus, maigė siuntinius. Atrodo, šitoks arklių elgesys buvo piktos priešo propagandos vaisius, – šitaip elgtis suagitavo juos kaliniai, patys vežimus prieš tai tempę.

Štuthofo miestelio piliečiai visiškai be reikalo lingavo galva, žiūrėdami į vyrus, tempiančius vežimą. Kaliniai šitą darbą labai mėgo. Šitas darbas jiem buvo labai pelningas, – ne be reikalo į tą darbą vis spraudėsi vokiečių jūrininkai.

Vežant siuntinius, visuomet buvo galima pakeliui šis tas ir nukniaukti. Transporto komanda gyveno puikiai. Net klipatos – ir tie čionai veikiai atsiganydavo.

Sabotažininkai arkliai veikiai buvo pasiųsti velniop, į jų vietą buvo sugrąžinti žmonės, ko jie po teisybei labai ir norėjo.

Siuntiniai pakeliui buvo vėtomi ir mėtomi. Daugelis iš jų praplyšdavo, turinys išbyrėdavo, – negi mėtysi siuntinio turinį į patvorį, jeigu jam visuomet yra paruošta geresnė vieta – vežėjų užantis. Jeigu siuntinys pats nesusipranta praplyšti, kodėl gi jam nebūtų galima šiek tiek padėti?

Kitam vėl siuntiniui adresas nusitrindavo, – būdavo, nežinia, kam jis reikėtų atiduoti.