Žymus siuntinių skaičius ateidavo ir jau mirusių arba kitur iškeltų kalinių vardu. Kitas kalinys jau mirė prieš kokią pusę metų, bet jo vardu siuntiniai eina ir eina. Politinis skyrius paprastai pranešdavo giminėm, kad toks ir toks pilietis lageryje pasibaigė. Tik gana dažnai numirėlio pavardė ir gyvenama vietovė būdavo klaidingai parašyta, pranešimo adresatas negaudavo. O dėl rusų ir kai kurių kategorijų lenkų mirties lageris iš viso nieko niekam nerašydavo. Katorgininkui pasimirus, siuntiniai kuo ramiausiai ir toliau eidavo jo vardu.

Šitokie siuntiniai siuntėjui niekuomet nebuvo grąžinami, – esą produktai pašte galėtų be reikalo sugesti. Šitokie siuntiniai eidavo tiesioginėn Chemnico žinion. Chemnicas sau ir savo aptarnaujamom mergom pasiimdavo geresniąją dalį: lašinius, sviestą, cukrų, cigaretes, dešras... Bet visko vis dėlto negalėdavo paimti, – buvo ir jam jau per daug. Daug kas dar tekdavo Lėmanui ir Zelionkei. Kas ir nuo jų atlikdavo, Chemnicas pavesdavo raštinės kapui išdalyti kaliniam savo nuožiūra, žinoma, gana dažnai nurodydamas, kas kam už kokius nuopelnus reikia duoti. Iš šitokių šaltinių šelpdama kalinius, raštinė taip pat galėjo varyti savo politika. Čia ir moteriškasai blokas nebuvo pamirštamas...

Siuntinius, patekusius į kalinių gyvenamus blokus, tikrindavo blokfiureris ir blokavas. 1943 metais per tą tikrinimą tikrintojai pasiimdavo iš siuntinio patys, kas jiem patikdavo, – bent pusė siuntinio eidavo jų naudai. O nuo 1944 metų viduvasario tikrintojai imdavo daugiausia tai, ką kalinys jiem patsai duodavo. Žinoma, kalinys blokfiureriui ir blokavui duoti nesigailėdavo: duoti būdavo daug naudingiau negu neduoti.

Iš tokių siuntinių gaudavo savo dalį už įvairius patarnavimus ir visokie amatininkai: kurpiai, siuvėjai, staliai, stikliai, šaltkalviai, barzdaskučiai, medžio drožinėtojai, dailininkai. Patarnavimų nuolat būdavo visi reikalingi – ir kaliniai aristokratai, ir valdžios žmonės su Majeriu ir Chemnicu priešakyje. Turėdamas siuntinio gabalą, lageryje jau daug ką galėjai įsigyti. Įvairūs amatininkai meisteriai, ypač apsukresni vyrai, galėjo visiškai neblogai įsitaisyti, – nedvėsti badu.

Visai kas kita – knyginės profesijos žmogus arba žemės ūkio darbininkas – jų patarnavimai lageryje niekam nebuvo reikalingi. Jie galėjo, kad nori – giedoti, kad nori – sprogti. Iš jų tat ir susidarydavo tie klipatų klipatėlių debesėliai.

Jie čionai niekam nebuvo reikalingi. Jie tiktai be jokios naudos valdišką duonelę valgė.

XLI. Angelai sargai

Kalinių saugojimui lageryje buvo laikoma kelios SS vyrų kuopos. Skaičius jų buvo nepastovus. Vyrų, angelų sargų, skaičius svyravo tarp 800–2.000 galvų, – kartais buvo jų dar daugiau. Trečioji SS vyrų kuopa sudarydavo „kariuomenę“ komendantūros reikalam, – iš jos ėjo visas lagerio administracijos personalas. Jos viršininkas ilgą laiką buvo gražuolis leitenantas Mathezijus [Matthesius], mušeika-sadistas ir vagis – pavyzdingas. Už plėšimus pagaliau pats pateko į SS organizacijos teismą ir gavo porį metų kalėjimo. Jo vietą užėmė senas kreivas dėdė Redichas [Reddich], prieš karą buvęs Štuthofo kalvis, su labai ilgomis kietomis rankomis ir nugara, susimetusia į kuprelę. Ištikimas jisai buvo SS vyras, tik su rikiuotės menu jam nekaip labai sekėsi: jis pats nieku būdu negalėdavo pataikyti į koją, o jo narsioji kariuomenė – išlyginti žygiuojančią eilę. Bet šiaip kuopos vadas buvo jisai puikus: gerklę gerą turėjo – rėkti ir gerti.

Visos kitos kuopos buvo sargybos reikalam. Nakties metu esesininkai budėjo bokšteliuose ties vielų tvora su prožektoriais ir kulkosvaidžiais – aplink visą gyvenamąjį barakų lagerį. Dieną jie sudarydavo besikoliojančią gyvatvorę aplink visą lagerio darbo teritoriją. Kas penkios dešimtys metrų stovėjo po vyrą. Ūkanotą dieną ir krūmokšliuos jie stovėjo vienas prie kito dar arčiau. Šiam reikalui reikėjo daugybės žmonių.

Buvo daugelis užlagerinių darbo komandų. Jom lydėti ir nuo visokių pagundų saugoti reikėjo taip pat gero vyrų būrio. Kitai komandai reikėdavo duoti po dvidešimt, po tris dešimtis palydovų, – pačios komandos gi buvo didelės, – siekdavo kartais iki tūkstančio ir daugiau žmonių. Eina kur nors siunčiamas klišas koks katorgininkėlis, tuščią bonką neša ar plytgalį kokį – ir jam palydėti duok sargybinį. Ir šiaip daugybė visokių reikalų buvo, su kuriais be sargybinio – nė iš vietos nepajudėsi. Sargybinis – katorgininko pasas, maža, kad jis be antspaudo kaktoj!

Sargybinių dalis buvo vokiečiai, bet nežymi dalis. Jie buvo čionai laikomi dėl pavyzdžio, dėl tvarkos, nelyginant dėl veislės.

Svarbiausią sargybinių dalį sudarė įvairūs svetimšaliai, iš įvairių Europos kampų surankioti.

Iš viso, SS organizacija išgyveno keletą raidos posmų. Prieš karą į šią organizaciją stojo savanoriai vokiečiai. Jie stojo sąmoningai. Vieni – norėdami greitai ir lengvai karjerą padaryti, valstybės ir tautos sąskaita smagiai pagyventi ir pralobti, kiti stojo iš įsitikinimo, iš paklusnumo Hitleriui ir visai nacių partijai. Įstojimo pagrindas buvo skirtingas, bet jų praktiškuose veiksmuose skirtumo jokio nebuvo.

Prasidėjus karui, daugeliui vokiečių vyrų atsidūrus kariuomenės eilėse, o vokiečių valdomiem plotam staigiai išsiplėtus, SS organizacijai prisireikė naujų žmonių. Juo labiau, kad ir jos pareigos išsiplėtė. Ji ėmė priimdinėti vis daugiau policinių pareigų, ji buvo skirta kovai su bet kuria pasireiškiančia opozicija, ji turėjo būti pasiruošus susikibti, atsitikus reikalui, net su vokiečių kariuomenės daliniais.