Kalinių saugojimui lageryje buvo laikoma kelios SS vyrų kuopos. Skaičius jų buvo nepastovus. Vyrų, angelų sargų, skaičius svyravo tarp 800–2.000 galvų, – kartais buvo jų dar daugiau. Trečioji SS vyrų kuopa sudarydavo „kariuomenę“ komendantūros reikalam, – iš jos ėjo visas lagerio administracijos personalas. Jos viršininkas ilgą laiką buvo gražuolis leitenantas Mathezijus [Matthesius], mušeika-sadistas ir vagis – pavyzdingas. Už plėšimus pagaliau pats pateko į SS organizacijos teismą ir gavo porį metų kalėjimo. Jo vietą užėmė senas kreivas dėdė Redichas [Reddich], prieš karą buvęs Štuthofo kalvis, su labai ilgomis kietomis rankomis ir nugara, susimetusia į kuprelę. Ištikimas jisai buvo SS vyras, tik su rikiuotės menu jam nekaip labai sekėsi: jis pats nieku būdu negalėdavo pataikyti į koją, o jo narsioji kariuomenė – išlyginti žygiuojančią eilę. Bet šiaip kuopos vadas buvo jisai puikus: gerklę gerą turėjo – rėkti ir gerti.

Visos kitos kuopos buvo sargybos reikalam. Nakties metu esesininkai budėjo bokšteliuose ties vielų tvora su prožektoriais ir kulkosvaidžiais – aplink visą gyvenamąjį barakų lagerį. Dieną jie sudarydavo besikoliojančią gyvatvorę aplink visą lagerio darbo teritoriją. Kas penkios dešimtys metrų stovėjo po vyrą. Ūkanotą dieną ir krūmokšliuos jie stovėjo vienas prie kito dar arčiau. Šiam reikalui reikėjo daugybės žmonių.

Buvo daugelis užlagerinių darbo komandų. Jom lydėti ir nuo visokių pagundų saugoti reikėjo taip pat gero vyrų būrio. Kitai komandai reikėdavo duoti po dvidešimt, po tris dešimtis palydovų, – pačios komandos gi buvo didelės, – siekdavo kartais iki tūkstančio ir daugiau žmonių. Eina kur nors siunčiamas klišas koks katorgininkėlis, tuščią bonką neša ar plytgalį kokį – ir jam palydėti duok sargybinį. Ir šiaip daugybė visokių reikalų buvo, su kuriais be sargybinio – nė iš vietos nepajudėsi. Sargybinis – katorgininko pasas, maža, kad jis be antspaudo kaktoj!

Sargybinių dalis buvo vokiečiai, bet nežymi dalis. Jie buvo čionai laikomi dėl pavyzdžio, dėl tvarkos, nelyginant dėl veislės.

Svarbiausią sargybinių dalį sudarė įvairūs svetimšaliai, iš įvairių Europos kampų surankioti.

Iš viso, SS organizacija išgyveno keletą raidos posmų. Prieš karą į šią organizaciją stojo savanoriai vokiečiai. Jie stojo sąmoningai. Vieni – norėdami greitai ir lengvai karjerą padaryti, valstybės ir tautos sąskaita smagiai pagyventi ir pralobti, kiti stojo iš įsitikinimo, iš paklusnumo Hitleriui ir visai nacių partijai. Įstojimo pagrindas buvo skirtingas, bet jų praktiškuose veiksmuose skirtumo jokio nebuvo.

Prasidėjus karui, daugeliui vokiečių vyrų atsidūrus kariuomenės eilėse, o vokiečių valdomiem plotam staigiai išsiplėtus, SS organizacijai prisireikė naujų žmonių. Juo labiau, kad ir jos pareigos išsiplėtė. Ji ėmė priimdinėti vis daugiau policinių pareigų, ji buvo skirta kovai su bet kuria pasireiškiančia opozicija, ji turėjo būti pasiruošus susikibti, atsitikus reikalui, net su vokiečių kariuomenės daliniais.

Senieji SS organizacijos nariai užėmė įvairiausias atsakingas valdančias vietas, visur buvo padaryti šiokiais ar tokiais fiureriais, o SS organizacijos eiliniai nariai, pilkoji masė, buvo rankiojama visokiais būdais ir pačioje Vokietijoje, ir įvairiuose Europos okupuotuose kraštuose. Šiuose pastaruose į šią organizaciją ėjo įvairūs avantiūristai, turėję kokių nors nesusipratimų su veikiančiais įstatymais, kriminalistai, karjeristai ir panašus elementas. Bet ir to nacių valdžiai buvo negana. Jie įvairiuose kraštuose skelbdavo jaunimo mobilizaciją ir imdavo priverstinai. Kadangi pagal tarptautines sutartis imti į kariuomenę negalėjo, imdavo į SS organizaciją ir priversdavo pasirašyti, kad stoja savo noru. Kartais suimdavo žmones, neva vežti darbam, o nuveždavo į SS kareivines. Kartais suimdavo žmones, palaikydavo kuriame nors kalėjime ar lageryje, o iš ten vėl gabendavo stačiai į SS eiles. Padėtį painiojo dar ir ta aplinkybė, kad įvairiuose Europos kraštuose apie SS organizaciją žmonės maža supratimo teturėjo. Juo labiau, kad SS ir kariuomenė turėjo visiškai panašius drabužius: kariuomenė vokišką erelį nešiojo ant krūtinės, o SS – ant rankovės, – ir visas skirtumas. Ir kurgi eilinis darbininkas ar valstietis tą skirtumą žinos? Ne visi žmonės herojais gimsta, ne visi išdrįsta priešintis, slapstytis, ne visi, mobilizacijos šaukiami, išdrįsta grūmojimų nepabūgti. O jau kartą pagautam – išeities nebėra.

Suimtus į SS organizaciją vyrus paprastai pasiunčia į kitą, jiem svetimą ir tolimą kraštą, kuriom nors policinėm pareigom eiti. Šitokiu būdu atsidūręs SS eilėse ir svetimam krašte, laikomas labai rūsčioje drausmėje, vokiečių viršininkų stropiai prižiūrimas, už menkiausią prasižengimą sunkiai baudžiamas, – toks naujai iškeptas esesininkas jautėsi ne ką geriau už kalinį.