Viename laiške parašiau, kad velniai žino, kiek dar laikys mane lageryje uždarę. Sudraskė jis mano laišką ir sako man:

– Laiške negalima velnio vardas minėti.

Parašiau kitą laišką. Vietoj velniai įrašiau dievai, – laiškas taip pat eina krepšin. Ir dievų vardo minėti, pasirodo, negalima. Pasišaukia jis mane ir dėsto, kad laiške galima rašyti tiktai tokie dalykai: siuntinį ir laišką gavau visiškoje tvarkoje, labai dėkoju ir prašau siųsti daugiau, – esu sveikas ir patenkintas, puikiai jaučiuos ir visus bučiuoju.

– Tai, – sakau, – pone šarfiureri, man tokio laiško ir rašyti neverta. Atspausdink tokius popierėlius ant palšo daikto, aš pasirašysiu – ir bus tvarka.

– Lauk! – šaukia jis man, ir aš einu lauk.

Vieną laišką jis man konfiskuoja už tai, kad jame buvo parašyta: „Baisiai nuobodus biznis už surūdijusių vielų sėdėti...“

– Kaip tu drįsti rašyti, kad už surūdijusių vielų sėdi? Ar nieko kita ir nematai lageryje? Ar nematai, berželiai auga?

Vėl jis man sako: – Lauk! – Ir aš einu lauk.

Laišką perrašiau. Rašau: mūsų spygliuotų įelektrintų vielų tvora spindi žaižaruoja kaip sidabrinė, smulkiu cukrumi apibarstyta. Už tvoros matyti trys berželiai, du kelmai ir vienas grybas.

– Tu, niekše, čia vėl pribiaurojai? Aš tave Majeriui apskųsiu!

Pingvinas Majeriui šį kartą jau buvo mane apskundęs, tik Majeris jam nieko nepagelbėjo.

– Aš tau sakiau, jog turi rašyti, kad esi sveikas...

– O kaipgi man daryti, jei aš iš tikrųjų sergu? Pone šarfiureri, ar nebūtum malonus pačiupinėti mano šoną?..

– Lauk! – šaukia jis man. Aš einu lauk ir rašau naują laišką: „Pagal veikiančius įstatymus ir nuostatus esu sveikas...“

Pingvinas mano laišką, žinoma, suplėšo ir mane išveja lauk.

Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad per ilgas, kitą – kad per trumpas, – buvo parašytas tiktai vienas sakinys, – esą tai ne laiškas, o valdžios autoritetu pasityčiojimas. Kitą kartą plėšo jis mano laišką, kad jis esąs per liūdnas, kitą – kad per linksmas... Kitiem laiškai rašyti buvo daug lengviau, bet man baisiai sunku buvo pataikyti į Pingvino mėgiamą toną. Kai jis mane pamatydavo – jam aiškiai vemti norėjos.

Mūsų blokas galėjo rašyti ir gauti laiškus kas savaitę, visi kiti – kas dvi savaiti. Tiktai 1944 metais savaitiniai laiškai buvo įvesti ir kai kuriom kitom katorgininkų rūšim. Bet jiem iš to naudos nedaug tebūdavo. Pusė tų laiškų eidavo į krepšį.

Laiškas – buvo vienintelė susisiekimo priemonė su gyvuoju pasauliu, – jokie lankymai, jokie pasimatymai nebuvo leidžiami, – kad niekas nematytų pašalinis, kaip lageryje gyvenas. Laiškai buvo katorgininkui be galo brangus daiktas. Ir tokią daugybę jų Pingvinas žudydavo! Kas jam kitų rūpesčiai ir skausmai?

Jis gi – mėšlui iš tramvajaus bėgių krapštyti buvo specialistas!

Pagaliau laiškai jam buvo visiškai neįdomus verslas, – jis turėjo daug įdomesnio darbo. Tai – siuntinių tvarkymo menas.

1943 metų pradžioje kiekvienas kalinys jau galėjo gauti siuntinį – du kilogramus į mėnesį, paskui jau – 2 kg į savaitę, o 1944 metais siuntinių ir kilogramų skaičius buvo jau neaprėžtas. Vasarą lageriui kasdien ateidavo keli šimtai, tūkstantis, kartais net daugiau dviejų tūkstančių siuntinių. Tuos siuntinius kasdien iš Štuthofo miestelio į lagerį tempdavo kaliniai, įsikinkę į didžiulius vežimus. Civiliai miestelio gyventojai stoviniuodavo eilėmis ir linguodavo galva: taip sunkiai vargšai kaliniai vežimą tempia!

Valdžia nebeapsikęsdama 1944 metais į tuos vežimus ėmė kinkyti arklius. Iš viso tą vasarą dėl nežinomų priežasčių, – ar tik ne dėl rasinių nusikaltimų? – į koncentracijos lagerį buvo patekę arkliai. Buvo jie, vargšai, pristatyti prie pačių sunkiųjų darbų. Jie turėjo net rąstus tampyti, tokius pat, kokius ir aš pereitą vasarą tampiau. Tiktai arkliai pasirodė esą sunkiau sukalbami negu žmonės. Rąstus šiaip taip dar jie tempė, bet vežimus su siuntiniais vežioti jie griežtai atsisakė: stojo piestu, lipo į vežimus, maigė siuntinius. Atrodo, šitoks arklių elgesys buvo piktos priešo propagandos vaisius, – šitaip elgtis suagitavo juos kaliniai, patys vežimus prieš tai tempę.

Štuthofo miestelio piliečiai visiškai be reikalo lingavo galva, žiūrėdami į vyrus, tempiančius vežimą. Kaliniai šitą darbą labai mėgo. Šitas darbas jiem buvo labai pelningas, – ne be reikalo į tą darbą vis spraudėsi vokiečių jūrininkai.

Vežant siuntinius, visuomet buvo galima pakeliui šis tas ir nukniaukti. Transporto komanda gyveno puikiai. Net klipatos – ir tie čionai veikiai atsiganydavo.

Sabotažininkai arkliai veikiai buvo pasiųsti velniop, į jų vietą buvo sugrąžinti žmonės, ko jie po teisybei labai ir norėjo.

Siuntiniai pakeliui buvo vėtomi ir mėtomi. Daugelis iš jų praplyšdavo, turinys išbyrėdavo, – negi mėtysi siuntinio turinį į patvorį, jeigu jam visuomet yra paruošta geresnė vieta – vežėjų užantis. Jeigu siuntinys pats nesusipranta praplyšti, kodėl gi jam nebūtų galima šiek tiek padėti?

Kitam vėl siuntiniui adresas nusitrindavo, – būdavo, nežinia, kam jis reikėtų atiduoti.

Šitokie siuntiniai driskiai, patys geriausieji iš jų tarpo, ėjo Pliaco ir jo pagalbininkų, cenzorių-esesininkų, naudai. Adresą nukrapštyti ir nuo sveikų siuntinių ne taip jau sunku. Patrynei kiek šlapiu skuduru – ir joks velnias nebeįskaitys, kokia kalinio pavardė ir koks jo numeris. Metęs akį į siuntinio išvaizdą, pažiūrėjęs siuntėjo adreso, patyręs cenzorius visuomet galėdavo tiksliai nuspręsti, verta ar neverta nuo siuntinio krapštyti adresas: buvo žinomas siuntinio turinys.

Kiti siuntiniai būdavo labai turtingi: lašinių, kumpių, sviesto, taukų, pyragų, tortų, cukraus, tabokos, cigarečių, šokolado, degtinės, drabužių – ko tiktai juose nebūdavo!

Pliacas buvo labai turtingas žmogus. Jis gausiai aprūpindavo produktais savo šeimą ir gimines Gdanske. Jis turėjo pagrindo būti savimi patenkintas ir keikti tokius neaiškius gaivalus, kokis aš tuomet buvau...

Kas tokių neišaiškintų driskių siuntinių atlikdavo nuo Pliaco ir jo pagalbininkų, eidavo kalinių „pašto darbo komandos“ naudai. Tokių siuntinių ir jiem visuomet būdavo sočiai. Šie vyrai taip pat gyveno puikiai. Ir ėsdavo kaip buliai, ir biznį iš ko varyti turėdavo. Į paprastą samagoną ar į likerį, pagamintą iš politūros, jie ir pažvelgti nenorėdavo. Jie turėjo iš ko ir mergužėlėm visokių gėrybių fundyti. Jie turėjo puikius skalbinius, šilkines kojines ir visa kita, ko tik širdelė trokšta...

O! Tai buvo puiki „darbo komanda“! Daugelis tenai dirbusių vyrukų laisvėje niekuomet tokio pelningo darbo negaus. Tenai dirbo ir jo šventenybės pono Jehovos būsimas ministeris pirmininkas...

Žymus siuntinių skaičius ateidavo ir jau mirusių arba kitur iškeltų kalinių vardu. Kitas kalinys jau mirė prieš kokią pusę metų, bet jo vardu siuntiniai eina ir eina. Politinis skyrius paprastai pranešdavo giminėm, kad toks ir toks pilietis lageryje pasibaigė. Tik gana dažnai numirėlio pavardė ir gyvenama vietovė būdavo klaidingai parašyta, pranešimo adresatas negaudavo. O dėl rusų ir kai kurių kategorijų lenkų mirties lageris iš viso nieko niekam nerašydavo. Katorgininkui pasimirus, siuntiniai kuo ramiausiai ir toliau eidavo jo vardu.

Šitokie siuntiniai siuntėjui niekuomet nebuvo grąžinami, – esą produktai pašte galėtų be reikalo sugesti. Šitokie siuntiniai eidavo tiesioginėn Chemnico žinion. Chemnicas sau ir savo aptarnaujamom mergom pasiimdavo geresniąją dalį: lašinius, sviestą, cukrų, cigaretes, dešras... Bet visko vis dėlto negalėdavo paimti, – buvo ir jam jau per daug. Daug kas dar tekdavo Lėmanui ir Zelionkei. Kas ir nuo jų atlikdavo, Chemnicas pavesdavo raštinės kapui išdalyti kaliniam savo nuožiūra, žinoma, gana dažnai nurodydamas, kas kam už kokius nuopelnus reikia duoti. Iš šitokių šaltinių šelpdama kalinius, raštinė taip pat galėjo varyti savo politika. Čia ir moteriškasai blokas nebuvo pamirštamas...

Siuntinius, patekusius į kalinių gyvenamus blokus, tikrindavo blokfiureris ir blokavas. 1943 metais per tą tikrinimą tikrintojai pasiimdavo iš siuntinio patys, kas jiem patikdavo, – bent pusė siuntinio eidavo jų naudai. O nuo 1944 metų viduvasario tikrintojai imdavo daugiausia tai, ką kalinys jiem patsai duodavo. Žinoma, kalinys blokfiureriui ir blokavui duoti nesigailėdavo: duoti būdavo daug naudingiau negu neduoti.

Iš tokių siuntinių gaudavo savo dalį už įvairius patarnavimus ir visokie amatininkai: kurpiai, siuvėjai, staliai, stikliai, šaltkalviai, barzdaskučiai, medžio drožinėtojai, dailininkai. Patarnavimų nuolat būdavo visi reikalingi – ir kaliniai aristokratai, ir valdžios žmonės su Majeriu ir Chemnicu priešakyje. Turėdamas siuntinio gabalą, lageryje jau daug ką galėjai įsigyti. Įvairūs amatininkai meisteriai, ypač apsukresni vyrai, galėjo visiškai neblogai įsitaisyti, – nedvėsti badu.

Visai kas kita – knyginės profesijos žmogus arba žemės ūkio darbininkas – jų patarnavimai lageryje niekam nebuvo reikalingi. Jie galėjo, kad nori – giedoti, kad nori – sprogti. Iš jų tat ir susidarydavo tie klipatų klipatėlių debesėliai.

Jie čionai niekam nebuvo reikalingi. Jie tiktai be jokios naudos valdišką duonelę valgė.

XLI. Angelai sargai

Kalinių saugojimui lageryje buvo laikoma kelios SS vyrų kuopos. Skaičius jų buvo nepastovus. Vyrų, angelų sargų, skaičius svyravo tarp 800–2.000 galvų, – kartais buvo jų dar daugiau. Trečioji SS vyrų kuopa sudarydavo „kariuomenę“ komendantūros reikalam, – iš jos ėjo visas lagerio administracijos personalas. Jos viršininkas ilgą laiką buvo gražuolis leitenantas Mathezijus [Matthesius], mušeika-sadistas ir vagis – pavyzdingas. Už plėšimus pagaliau pats pateko į SS organizacijos teismą ir gavo porį metų kalėjimo. Jo vietą užėmė senas kreivas dėdė Redichas [Reddich], prieš karą buvęs Štuthofo kalvis, su labai ilgomis kietomis rankomis ir nugara, susimetusia į kuprelę. Ištikimas jisai buvo SS vyras, tik su rikiuotės menu jam nekaip labai sekėsi: jis pats nieku būdu negalėdavo pataikyti į koją, o jo narsioji kariuomenė – išlyginti žygiuojančią eilę. Bet šiaip kuopos vadas buvo jisai puikus: gerklę gerą turėjo – rėkti ir gerti.

Visos kitos kuopos buvo sargybos reikalam. Nakties metu esesininkai budėjo bokšteliuose ties vielų tvora su prožektoriais ir kulkosvaidžiais – aplink visą gyvenamąjį barakų lagerį. Dieną jie sudarydavo besikoliojančią gyvatvorę aplink visą lagerio darbo teritoriją. Kas penkios dešimtys metrų stovėjo po vyrą. Ūkanotą dieną ir krūmokšliuos jie stovėjo vienas prie kito dar arčiau. Šiam reikalui reikėjo daugybės žmonių.

Buvo daugelis užlagerinių darbo komandų. Jom lydėti ir nuo visokių pagundų saugoti reikėjo taip pat gero vyrų būrio. Kitai komandai reikėdavo duoti po dvidešimt, po tris dešimtis palydovų, – pačios komandos gi buvo didelės, – siekdavo kartais iki tūkstančio ir daugiau žmonių. Eina kur nors siunčiamas klišas koks katorgininkėlis, tuščią bonką neša ar plytgalį kokį – ir jam palydėti duok sargybinį. Ir šiaip daugybė visokių reikalų buvo, su kuriais be sargybinio – nė iš vietos nepajudėsi. Sargybinis – katorgininko pasas, maža, kad jis be antspaudo kaktoj!

Sargybinių dalis buvo vokiečiai, bet nežymi dalis. Jie buvo čionai laikomi dėl pavyzdžio, dėl tvarkos, nelyginant dėl veislės.

Svarbiausią sargybinių dalį sudarė įvairūs svetimšaliai, iš įvairių Europos kampų surankioti.

Iš viso, SS organizacija išgyveno keletą raidos posmų. Prieš karą į šią organizaciją stojo savanoriai vokiečiai. Jie stojo sąmoningai. Vieni – norėdami greitai ir lengvai karjerą padaryti, valstybės ir tautos sąskaita smagiai pagyventi ir pralobti, kiti stojo iš įsitikinimo, iš paklusnumo Hitleriui ir visai nacių partijai. Įstojimo pagrindas buvo skirtingas, bet jų praktiškuose veiksmuose skirtumo jokio nebuvo.

Prasidėjus karui, daugeliui vokiečių vyrų atsidūrus kariuomenės eilėse, o vokiečių valdomiem plotam staigiai išsiplėtus, SS organizacijai prisireikė naujų žmonių. Juo labiau, kad ir jos pareigos išsiplėtė. Ji ėmė priimdinėti vis daugiau policinių pareigų, ji buvo skirta kovai su bet kuria pasireiškiančia opozicija, ji turėjo būti pasiruošus susikibti, atsitikus reikalui, net su vokiečių kariuomenės daliniais.

Senieji SS organizacijos nariai užėmė įvairiausias atsakingas valdančias vietas, visur buvo padaryti šiokiais ar tokiais fiureriais, o SS organizacijos eiliniai nariai, pilkoji masė, buvo rankiojama visokiais būdais ir pačioje Vokietijoje, ir įvairiuose Europos okupuotuose kraštuose. Šiuose pastaruose į šią organizaciją ėjo įvairūs avantiūristai, turėję kokių nors nesusipratimų su veikiančiais įstatymais, kriminalistai, karjeristai ir panašus elementas. Bet ir to nacių valdžiai buvo negana. Jie įvairiuose kraštuose skelbdavo jaunimo mobilizaciją ir imdavo priverstinai. Kadangi pagal tarptautines sutartis imti į kariuomenę negalėjo, imdavo į SS organizaciją ir priversdavo pasirašyti, kad stoja savo noru. Kartais suimdavo žmones, neva vežti darbam, o nuveždavo į SS kareivines. Kartais suimdavo žmones, palaikydavo kuriame nors kalėjime ar lageryje, o iš ten vėl gabendavo stačiai į SS eiles. Padėtį painiojo dar ir ta aplinkybė, kad įvairiuose Europos kraštuose apie SS organizaciją žmonės maža supratimo teturėjo. Juo labiau, kad SS ir kariuomenė turėjo visiškai panašius drabužius: kariuomenė vokišką erelį nešiojo ant krūtinės, o SS – ant rankovės, – ir visas skirtumas. Ir kurgi eilinis darbininkas ar valstietis tą skirtumą žinos? Ne visi žmonės herojais gimsta, ne visi išdrįsta priešintis, slapstytis, ne visi, mobilizacijos šaukiami, išdrįsta grūmojimų nepabūgti. O jau kartą pagautam – išeities nebėra.

Suimtus į SS organizaciją vyrus paprastai pasiunčia į kitą, jiem svetimą ir tolimą kraštą, kuriom nors policinėm pareigom eiti. Šitokiu būdu atsidūręs SS eilėse ir svetimam krašte, laikomas labai rūsčioje drausmėje, vokiečių viršininkų stropiai prižiūrimas, už menkiausią prasižengimą sunkiai baudžiamas, – toks naujai iškeptas esesininkas jautėsi ne ką geriau už kalinį.

Tad ir Štuthofo lagerio SS sargybiniai tenka suskirstyti į keturias rūšis: 1) vokiečiai, SS savanoriai, „senoji gvardija“, – SS ramstis ir tvirtovė, 2) vokiečiai, mobilizacijos tvarka paimti į SS eiles, teisėmis ir atsakomybe nė iš tolo negalėję lygintis su pirmąja rūšimi, 3) svetimšaliai avantiūristai, savo noru įstoję į SS eiles, ir 4) svetimšaliai – likimo aukos, ne kartą visiški vargšai vargšeliai.

Štuthofo sargybiniuose buvo visų keturių rūšių vyrai.

Svetimšaliai turėjo juodą apsiaustą ir tautinį ženklelį, prie rankovės prikabintą. Vietoje kepurės – jermulką tokią. Betarpių reikalų su kaliniais jie maža teturėjo. Vokiečiai sargybiniai žiūrėjo į juos iš aukšto, kaip į menkaverčius liokajus. Bet kaliniai turėjo ir prieš kiekvieną šitų nepraustaburnių avinų skubotai imtis kepurę.

1944 metais prieš pat velykas ateina pas mane į raštinę suminkštėjusių smegenų SS filosofas, Klavanas tasai, ir prašo padėti jam išversti į rusų kalbą kai kuriuos terminus ir sakinius.

– Gerai, – sakau, – pone rotenfiureri, bet, versdamas terminus, aš turiu žinoti visą tekstą. Paskirų pasakymų aš negaliu versti, nežinau, koks reikalas ir kokia prasmė verčiamųjų terminų reikia akcentuoti.

– Taip tai taip, – sako jisai, – ir aš tai suprantu. Tiktai viso teksto aš negaliu rodyti. Tai... paslaptis...

– Na, jau, – sakau, – kokia gi čia gali būti lageryje paslaptis? Nėra lageryje tokių dalykų, kurių mes nežinotumėm!

Tikrai, paslapčių lageryje valdžia negalėjo išlaikyti, – vis kas nors išlįsdavo į aikštę. Sutiko ir narsusai Klavanas, kad ir jam dėl paslapties išdavimo nėra ko drebėti, – vis tiek visi veikiai iš kitų šaltinių sužinos. Išdėstė jis reikalą.

Esą velykų proga norima padaryti ukrainiečiam sargybiniam dovana – įsteigti jiem viešieji namai. Jie, ukrainiečiai, esą irgi žmonės, – reikia gi ir jie visapusiškai aprūpinti... Komendantas jam, Klavanui, pavedęs išversti taisykles, kaip ukrainiečiai turės tuose namuose elgtis, kokios tvarkos laikytis.

– Matai, versti tai galiu, – raudonuoja Klavanas, – bet aš tokiuose nesu buvęs... Nežinau, kaip kas vadinas...

– Po velnių, – sakau, – pone rotenfiureri, iš kur ištraukei, kad aš tenai esu buvęs?!

– Aš maniau, – sako jis man, – profesorius esi, viską turi žinoti...

Ne! Tokių dalykų aš dar niekur nebuvau dėstęs!

Po teisybei, tieji namai buvo steigiami kiek kitokiais sumetimais negu Klavanas kalbėjo.

Liuoslaikiu ukrainiečiai valkiojosi po Štuthofo miestelį, po apylinkės kaimus, uliojo tenai su karo našlėm ir gyvanašlėm, vokiečių esesininkam sudarydami didelę konkurenciją ir aiškiai gadindami rasę. Jeigu tie ukrainiečiai būtų buvę be SS uniformos, juos už tokius darbus būtų tučtuojau uždarę į lagerį, kitus dėl visa ko ir pakorę būtų. Bet uniformuotus esesininkus, esančius vokiečių tarnyboje, į lagerį kišti už rasės gadinimą kažkaip nepatogu. Todėl valdžia ir sugalvojo išeitį: aprūpinti juos lagerio priemonėmis.

Paskubomis tam reikalui eglynėlyje buvo pastatydinti dailūs namukai, gražiai nudažyti. Buvo įvesti tenai visi patogumai. Iš lauko pusės – spygliuota viela aptverti, kad kaliniai nesumanytų neprašyti tenai braškintis. Keliem šimtam ukrainiečių aptarnauti buvo parinktos dvi, pačios dailiausios, Niuncė ir Liolė, visokiam skoniui kad būtų.

Niuncė – nedidoliukė, lieknutė, juodais garbanotais plaukais, smailiomis aštriomis akimis, storomis minkštomis lūpomis su trupučiuką pasikuprinusia nosimi. Vaikščiojo ir sukinėjosi jinai, tarytum visą laiką ją elektros srovė kratytų. Kai ji eidavo prošal, pro aukštesnį SS pareigūną, vis jai kojinės raikštis aukščiau kelių atsisegdavo.

– O, velnias! – sakydavo jai tuomet SS pareigūnas ir šluostydavo nuo kaktos prakaitą. Dažnai, dažnai ji užeidavo į raudonuosius komendantūros namus, – pas įvairius pareigūnus ji visokių reikalų nuolat turėdavo. Šiaip, – nieko sau mergiotė buvo. Vidutiniška tokia.

Liolė buvo visai kitokia. Aukšta, diržinga blondinė su labai plačia krūtine ir dar platesne liemens užpakaline dalimi. Veidelis buvo nieko sau, tik gal kiek mažokas tokiai majestotiškai figūrai. Eina ji, būdavo, per lagerį, – tarytum siaurojo geležinkelio garvežimėlis pūškuoja. Visai nešpėtna buvo. Tokia vaikščiojanti rimtis ir ramybė olimpiška. Tarytum tvirtovė kokia.

Visai įstaigėlei vadovauti pasiėmė prūsiška vienaakė lakūdra Krauzė, – vieną akį ji jau lageryje bulves bekepdama išsišutino. Putni tokia cinikė su kreivokomis blauzdomis.

Sužinoję valdžios sumanymą, ukrainiečiai baisiai pasipiktino:

– Ką! – savo panosėje burnojo jie, – kai reikia kraujas lieti, tai mes su vokiečiais lygūs, o kai išeina šitoks reikalas – tai lygybės ir nebėr!

– Kai nueini į kaimą – tai tave ir pavalgydina, ir pagirdo, ir paguldo, ir dar kitą kartą ateiti pakviečia! O čia dabar, – nekviečiamas eik, pusę markės į valdžios iždą mokėk, bilietėlį pirkdamas, ir dar mergužėlėm dovanų nešk.

Visų labiausiai ukrainiečius erzino, kad toje įstaigėlėje nebuvo galima nei degtinės, nei alaus gerti.