– Va, tau kad nori! Tai šitokie dedas čionai dalykėliai! – atsidūstame kas sau ir graibomės po lagaminėlius. Atsirado dar dešrų, lašinių. Gromulojame. Nė nepajutome, kaip mūsų tarpe atsirado toks žvalus vyrukas su žaliu trikampiu prie krūtinės ir raudonu kryžiumi ant nugaros.
– Sveiki, lietuviai, – sako jis vokiškai su Pareinio akcentu, – mes jau žinojome, kad jūs atvykstate. Laukėme. Dešra – lietuviška?
– Kas pats būsi? Pareigūnas?
– Ne. Kalinys. Toks pat kaip jūs.
– Mes – tokie pat? Kaliniai?
– Kas gi daugiau? – juokiasi jisai, sprogdamas mūsų dešrą.
– Pasakyk, susimildamas, kas čia per vieta? Kur mes patekome?
– Čia – koncentracijos lageris, Štuthofas.
– Koncentracijos lageris?!?! – taip ir palinkome iš nustebimo, – mes jau koncentracijos lagery! !!
– Nenusiminkite, – porina vyrukas, – čia dabar galima gyventi.
– Koncentracijos lageris!
– Dabar čia, palyginti su tuo, kas anksčiau buvo, yra tikras pajūrio kurortas.
– Kurortas?
– Matai, pušelės auga. Kuo ne kurortas? Jūra už trijų kilometrų. Ir oro čionai nepritrūksta... Niekis. Galima gyventi. Negerkite tiktai čionai jokio vandens. Jis čia visokiom šiltinėm ir cholerom apkrėstas. Matote, kaminas rūksta?
– Teisybė, rūksta ir paspirginta guma dvokia...
– Tai krematoriumas. Anksčiau ar vėliau visi pro tą kaminą išlėksime.
– Ir mes? Pro kaminą?
– O kuo jūs geresni?
– Nejaugi kaminas privalomas visiem?
– Kai kas dar neišlėkė. Ir aš dar gyvas, kaip matote, nors jau septyneri metai po lagerius trankaus. Atsiminkite tris pagrindinius dalykus: saugokitės, kad viduriai nesugestų, kad kojų nesužalotų ir kad pagaliais inkstų neatmuštų. Visa tai kaminu baigiasi. O šiaip – čia gyventi galima...
– Geras pajūrio kurortas Dievų miške! Paguodė, kad jį kur perkūnas!
– O ką manai? Matai, va, vyrai tempia vežimą su šiukšlėmis? Nieko, patempia, kad ir susilenkdami. Prieš metus tuo vežimu važiavome smėlio vežti. Septynis kilometrus. Vežime stovi SS vyrai su pagaliais. Mes – risčia bėgame. Su tuščiu vežimu ir pilnu. Kas nepabėga, gauna su pagaliu. Kas pargriūva, tas niekuomet jau nebeatsikels. Tai bent buvo laikai !
– Ar tik nemeluoji kartais? Gąsdini mus, latre, ir tiek?
– Aš esu reinietis. Iš Kelno. Johanas Bloy. Mes, reiniečiai, nemeluojame. Vogti – galiu. Prašom. Bet meluoti – ne. Pfui!
– Tai už ką pats čionai patekai?
– Et, už niekaniekius. Nepavyko. Man gyventi nesisekė. Penkiolika kartų teisė mane už vagystę, bet šešioliktą kartą nepavyko – patupdė į lagerį...
– Pasakyk, susimildamas, kas buvo tiedu, kurie šiąnakt mus lazdomis plūkė?
– A! Tasai rėksnys – tai Lėmanas [Lehman], lagerio pirmasai seniūnas. Antrasai, tas mažesnis – menkysta. Tai Stasiakas [Stasiak]. Šiukšlė.
– Lageris – tai visiškai atskira respublika, autonomiškai nepriklausoma, kaip maharadžų dominija. Turi lyg ir savo savivaldą. Savivaldos priešakyje yra Lagerälteste, lagerio seniūnas, iš kalinių tarpo už didelius nuopelnus skiriamas. Jis – kalinių atstovas valdžioje. Kam reikia į uodegą kirsti, jis kerta. Kai reikia kas pakarti, jis karia ir kalinių lašinius ryja. Šiaip Lėmanas – nieko sau žmogus. Tik rėkia per daug. Pražudė jį ginkluoti įsilaužimai. Aš visuomet sakiau ir dabar tebesilaikau nuomonės: daug garbingiau iš kišenių vogti negu ginkluotam laužtis pro duris. O Stasiakas – šiukšlė. Aš gyvenamame barake duoną piaustau, jis – dalina supiaustytą. Kasdien tris duonos bakanėlius pavagia. Puodą marmelado pavagia ir margarino kuoką. Spirga toksai. Bet jis dar padarys karjerą. Jei jam ir toliau taip seksis ir jei niekas jo nenudobs – prisitarnaus iki budelio laipsnio. Paminėsite mano žodį...
– Vaje, politinis skyrius jau ateina, – susirietė linksmasai reinietis, – man gi griežtai draudžiama su jumis kalbėti...
– Politinis skyrius?!?
Išgirdę tokį garsų vardą, ištempėme kaklus kaip žąsinai ir sustirome: kas gi dabar mum bus?..
Politinis skyrius atėjo su keturiom rašomom mašinėlėm. Nešė jas keturi kaliniai, paskui kuriuos sekė du uniformuotu SS vyru.
– Na, bracia litwini, – atseit, sveiki, broliai lietuviai, kaip sekasi, – draugiškai nusišypsojo vienas iš tų su mašinėle, – mes jūsų jau laukėme...
Pasiuto! Ir šitie jau laukė! Kada gi jie vaišinti pradės?
Kokie išdidūs jie, kokie galingi! Rašomą mašinėlę neša! Bene jie ir bus mūsų tardytojai ir teisėjai?
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.