– Kaipgi tai, šitokia proga nepasigerti! Tik vokiški kiaulės taip gali daryti! Ne, nėra kvailių. Tegu vokiečiai pasikaria su ta savo įstaigėle, kad nori! Mes tenai nevaikštom!

Ir tikrai, pirmąją velykų dieną ukrainiečiai nėjo pas babunę Krauzę. Anei vienas. Nėjo ir antrąją dieną.

Babunė Krauzė sėdi vienmarškinė prie dailiai nudažyto namelio, saulelėje šildosi, pirštukus laku dailina. Niuncė ir Liolė be sijonukų, su dailiomis kelnaitėmis, palei spygliuotų vielų tvorą slankioja tingėdamos, ukrainiečius gundo:

– Va, žiūrėkite, kokios mes esame, – oho!

Ukrainiečiai iš tolo žiūri. Saulėžolių grūdus gliaudo ir lupenas spiaudo. Artyn neina nė vienas.

Mergužėlės per velykas tikrai gražios buvo. Lagerio valdžia davė jom ažūrinius marškinėlius, šilkines kojinaites, lakuotus batukus, krepdešinines sukneles, kailines apykakles, spalvingas skrybėlaites, – pudros, kremo, raudonų dažų, odekolono ir visa kita, ko reikia.

Trečią velykų dieną kariška ukrainiečių širdis nebeištvėrė. Nulindo tenai ukrainiečių visa krūva. Prie vielų tvoros eilėje stovėjo. Po penkiolika minučių viduje buvo.

1944 metais ties lageriu vis dažniau ir dažniau atskrisdavo sąjungininkų lėktuvai. Lagerių jie niekur nebombarduodavo. Atrodo, apie lagerius jie buvo puikiai informuoti ir turėjo geras lagerių fotografines nuotraukas, – taip bent lagerio valdžia manė. Kai sąjungininkų lėktuvai naktį bombina Gdynę, Gdanską, Elbingą, Bydgoščą, mum lageryje būdavo įdomus spektaklis.

Kartą pačiame vidudieny skrenda amerikiečiai. Motorai dūzgia kaip bitinėliai. Lėktuvai skrenda trim aukštais. Vokiečių lėktuvai – lap-lap-lap – nulapnojo kaip apuokai pamiškėm, pašlaitėm, kad amerikiečiai jų nepamatytų. Amerikiečiai nekreipia į juos dėmesio.

Amerikiečiai skrido į Gdynę. Ten paskandino jie kelis laivus, kitus – apgadino, nugriovė kelis fabrikėlius ir nuplasnojo sau.

Lageryje tuomet buvo pietų pertrauka. Viena transporto kolona vežė kaliniam pietus į plytinę. Kolonos kapas, privažiavęs plytinę, žiūri – gi palydovo nebėr.

Kurgi jis, velnias, būtų galėjęs dingti?

Grįžta komanda su pietumis savo sargybinio palydovo ieškoti. Randa jį ant kelio išsitiesusį begulint. Guli ir nekruta. Visiškai kaip klipata numirėlis.

Amerikoniška kulka pataikė jam stačiai į galvą ir išlindo pro koją.

Komanda savo palydovą parsivežė su pietumis atgal į lagerį. Niekas nebuvo jutęs, kaip tą sargybinį amerikietis nukepė.

Kita amerikiečio kulka pataikė į kėdę, kur paprastai darbo metu sėdi DAW dirbtuvių viršininkas. Pietų pertraukos metu jo tenai nebuvo. Būtų jis ten buvęs – kulka būtų išilgai išlindusi.

Trečia kulka pataikė į ligoninę tarp dviejų lovų – nieko nesužeidė. Kelios kulkos buvo pabarstytos kieme, taip pat nieko nepalietusios.

Taip per penkerius metus iš mūsų gausaus SS dalinio nuo karo veiksmų nukentėjo tiktai vienas vienintelis kareivis ir tas pats, tur būt, tiktai krito per savo žioplumą.

Karo metu nėra geresnės tarnybos, kaip SS dalinyje!

XLII. Bėgliai

Viena didžiausių lagerio nelaimių buvo bėgliai. Jų baisiai nekęsdavo ne tiktai esesininkai, bet ir kaliniai. Ir buvo už ką!

Iš Štuthofo lagerio pabėgti buvo baisiai sunku. Iš paties lagerio teritorijos pasprukti buvo dar šiaip taip galima, bet tai maža ką gelbėdavo, – apylinkėse bėglį veikiai pagaudavo. Tokia jau tam reikalui nepalanki buvo lagerio geografinė padėtis.

Visa lagerio apylinkė buvo pilna policijos ir SS agentų. Civiliai gyventojai ėjo taip pat šnipų pareigas, – jiem, žinoma, griežčiausiu būdu buvo įsakyta sekti pabėgusius kalinius ir pastebėtuosius tuojau įduoti policijai. Jūros keliu niekur nebuvo galima ištrūkti. Taip pat ir per įlanką, – nebuvo jokių susisiekimo priemonių. Kelią pastodavo visa eilė kanalų, upokšnių, pagaliau Vyslos dvi didžiulės šakos, – per jas visi perėjimai visuomet buvo kontroliuojami, kaip ir iš viso visi tiltai ir tilteliai.

Pabėgti kartais buvo įmanoma tiktai labai gerai pasiruošus. Reikėjo labai gerai pažinti visa apylinkės geografinė padėtis, reikėjo žinoti visus kelelius takelius, labai gerai mokėti lenkiškai ir vokiškai, sugebėti akiplėšiškai meluoti, turėti civilinius drabužius, maisto atsargų ir už lagerio sienos patikimų pagalbininkų, kurie parūpintų transporto priemones, pastogę ir dokumentus.

Neturint šitokių pagalbinių priemonių, bėgti iš lagerio nebuvo protingas sumanymas. Ir vis dėlto žmonės bėgdavo.

Per vakarinį patikrinimą „Appell“ staiga paaiškėja, kad vieno, kartais net kelių kalinių trūksta. Kas jie tokie – nežinia.

Tuojau prasideda ieškojimas, iš kurio bloko buvo tasai pabėgėlis, kokioje darbo komandoje jis dirbo, kaip jis vadinasi, koks jo numeris buvo. Kol visa tai nustatoma, nusitęsia gana ilgai, kartais kelias valandas. Mažiau valandos retai kada tęsias. Kol šis darbas vyksta, visas lageris išrikiuotas stovi.