Viena didžiausių lagerio nelaimių buvo bėgliai. Jų baisiai nekęsdavo ne tiktai esesininkai, bet ir kaliniai. Ir buvo už ką!

Iš Štuthofo lagerio pabėgti buvo baisiai sunku. Iš paties lagerio teritorijos pasprukti buvo dar šiaip taip galima, bet tai maža ką gelbėdavo, – apylinkėse bėglį veikiai pagaudavo. Tokia jau tam reikalui nepalanki buvo lagerio geografinė padėtis.

Visa lagerio apylinkė buvo pilna policijos ir SS agentų. Civiliai gyventojai ėjo taip pat šnipų pareigas, – jiem, žinoma, griežčiausiu būdu buvo įsakyta sekti pabėgusius kalinius ir pastebėtuosius tuojau įduoti policijai. Jūros keliu niekur nebuvo galima ištrūkti. Taip pat ir per įlanką, – nebuvo jokių susisiekimo priemonių. Kelią pastodavo visa eilė kanalų, upokšnių, pagaliau Vyslos dvi didžiulės šakos, – per jas visi perėjimai visuomet buvo kontroliuojami, kaip ir iš viso visi tiltai ir tilteliai.

Pabėgti kartais buvo įmanoma tiktai labai gerai pasiruošus. Reikėjo labai gerai pažinti visa apylinkės geografinė padėtis, reikėjo žinoti visus kelelius takelius, labai gerai mokėti lenkiškai ir vokiškai, sugebėti akiplėšiškai meluoti, turėti civilinius drabužius, maisto atsargų ir už lagerio sienos patikimų pagalbininkų, kurie parūpintų transporto priemones, pastogę ir dokumentus.

Neturint šitokių pagalbinių priemonių, bėgti iš lagerio nebuvo protingas sumanymas. Ir vis dėlto žmonės bėgdavo.

Per vakarinį patikrinimą „Appell“ staiga paaiškėja, kad vieno, kartais net kelių kalinių trūksta. Kas jie tokie – nežinia.

Tuojau prasideda ieškojimas, iš kurio bloko buvo tasai pabėgėlis, kokioje darbo komandoje jis dirbo, kaip jis vadinasi, koks jo numeris buvo. Kol visa tai nustatoma, nusitęsia gana ilgai, kartais kelias valandas. Mažiau valandos retai kada tęsias. Kol šis darbas vyksta, visas lageris išrikiuotas stovi.

Nustačius tuos duomenis, prasideda pabėgėlio ieškojimas. Mobilizuojama esesininkai, pašaukiama į pagalbą policiniai šunes.

Visas lageris stovi, kol pabėgėlį suras, – sumuštą, kruviną, šunų apiplėšytą atgabens į lagerį. Gyvą ar negyvą.

Stovi visas lageris. Stovi dešimt – penkiolika – dvidešimt tūkstančių žmonių, nejudėdami iš vietos, perdien išalkusių, išvargusių. Stovi ilgas valandas, kartais visą naktį, kartais visą parą ir dar ilgiau.

Kokiais žodžiais tokia tūkstantinė minia gali tokį pabėgėlį minėti?

Kad jis bent pabėgtų, judošius, kaip reikia! Bet juk vis tiek jį atgabens atgal, šunų sudraskytą! Dėl vieno nevykėlio žąsino tiek tūkstančių žmonių kenčia!

Valdžia nervinasi. Kaip ji praneš Berlynui, kad pabėgo? Vadinasi, saugoti nemokate? Pabėgėlis gi gali papasakoti pasauliui, kas lageryje dedas! Kas dėl to bus kaltas?

Visais velniais keikiasi ir ukrainiečiai, sargybos grandinėje stovėdami: jie tenai išstovėjo visą dieną, dabar dar turi naktį stovėti. Gerai, kad dar pasitaiko vasarą. Bet jei atsitinka žiemą, – kai šaltis spirgina, kai pusto?

Bet tai dar ne viskas. Valdžia tučtuojau griebia už pakarpos pabėgėlio kaimynus, darbo ir lovos kaimynus, iš vienos ir kitos pusės, iš viršaus ir apačios. Griebia pažįstamus ir bičiulius: jie esą turi žinoti, kur dingo pabėgėlis. Jie esą turėję žinoti, kad jis rengiasi bėgti. Kodėl valdžiai nepranešę, neperspėję?

Tie kaimynai jaučiasi esą laimingi, jei valdžia pasitenkina davusi kiekvienam po penkias dešimtis lazdų. Tačiau ne kartą tokiem kaimynam būdavo dar blogiau. Kankindavo juos kelias dienas, – kartais – visai nudobdavo ar net iškilmingai pakardavo.

Kuriais gi žodžiais toksai kaimynas turėtų pabėgėlį garbinti?

Grąžintam pabėgėliui, jeigu jis dar šiek tiek gyvas ir net paeiti gali, tučtuojau įkrečia lazdų nešykštėdami. Kitą kartą net ir jau suspėjusį mirti pabėgėlį muša pleškina, tarytum jis dar ką nors jaustų. Išlikusiam gyvam pabėgėliui ant krūtinės ir nugaros prisiuva juodą skritulį su raudonu rutuliuku viduryje – kur turėtų kulka taikyti, jeigu jis dar kartą bėgtų. Tokia buvo pabėgėlių uniforma.

Jei toks pabėgėlis, laisvėje besirūpindamas maistu, bus kur įsilaužęs ar ką užpuolęs, arba, naujai besuimamas, pareiškęs kokio nors pasipriešinimo, lageryje jį muša kaip būgną. Jei po šios operacijos jis vis dar gyvas lieka, sodina jį savaitei kitai į bunkerį blakėm pasibaliavoti. Paskui su didelėmis ceremonijomis karia jį, garsiu būgnu sušaukę visus lagerio piliečius į tokį šaunų spektaklį.

Iki 1944 metų vasaros bėgdavo beveik išimtinai vieni rusai. Vieni bėgdavo, kiti bėgliais spekuliuodavo. Rusai kaliniai nuolat ir nuolat rašydavo Majeriui laiškus, prašydami „audiencijos“, – aš turėdavau tuos laiškus versti į vokiečių kalbą, kartais gi turėdavau būti vertėjas ir „audiencijoje“. Laiškuose jie sakydavosi žiną apie savo kaimynų visokius sumanymus ir norį valdžią painformuoti. Kartais už tokį pasisiūlymą teikti žinias jie gaudavo šį tą iš valdžios, kartais gi – ir jie pasitenkindavo Chemnico bizūnu: kažkodėl Chemnicas tokių savanorių šnipų nekęsdavo. Gana greitai tokių savanorių pavardės pasidarydavo žinomos lageryje su visomis tokio žinojimo pasekmėmis, bet, deja, visa tai naujų pasisiūlymų nesulaikydavo.