Grąžintam pabėgėliui, jeigu jis dar šiek tiek gyvas ir net paeiti gali, tučtuojau įkrečia lazdų nešykštėdami. Kitą kartą net ir jau suspėjusį mirti pabėgėlį muša pleškina, tarytum jis dar ką nors jaustų. Išlikusiam gyvam pabėgėliui ant krūtinės ir nugaros prisiuva juodą skritulį su raudonu rutuliuku viduryje – kur turėtų kulka taikyti, jeigu jis dar kartą bėgtų. Tokia buvo pabėgėlių uniforma.

Jei toks pabėgėlis, laisvėje besirūpindamas maistu, bus kur įsilaužęs ar ką užpuolęs, arba, naujai besuimamas, pareiškęs kokio nors pasipriešinimo, lageryje jį muša kaip būgną. Jei po šios operacijos jis vis dar gyvas lieka, sodina jį savaitei kitai į bunkerį blakėm pasibaliavoti. Paskui su didelėmis ceremonijomis karia jį, garsiu būgnu sušaukę visus lagerio piliečius į tokį šaunų spektaklį.

Iki 1944 metų vasaros bėgdavo beveik išimtinai vieni rusai. Vieni bėgdavo, kiti bėgliais spekuliuodavo. Rusai kaliniai nuolat ir nuolat rašydavo Majeriui laiškus, prašydami „audiencijos“, – aš turėdavau tuos laiškus versti į vokiečių kalbą, kartais gi turėdavau būti vertėjas ir „audiencijoje“. Laiškuose jie sakydavosi žiną apie savo kaimynų visokius sumanymus ir norį valdžią painformuoti. Kartais už tokį pasisiūlymą teikti žinias jie gaudavo šį tą iš valdžios, kartais gi – ir jie pasitenkindavo Chemnico bizūnu: kažkodėl Chemnicas tokių savanorių šnipų nekęsdavo. Gana greitai tokių savanorių pavardės pasidarydavo žinomos lageryje su visomis tokio žinojimo pasekmėmis, bet, deja, visa tai naujų pasisiūlymų nesulaikydavo.

Rusų bėgliam išsilaisvinimo pastangos beveik visuomet pasibaigdavo tragiškai. Ir bėgo gi jie visiškai nepasiruošę: nežinodami vietos, nemokėdami kalbų, neturėdami ryšių... Pavyzdžiui, vienas ruskelis bėgo, kelionei pasiėmęs iš visų reikalingų dalykų tiktai vieną vienintelį medinį šaukštą. Vyslą ketino jis tuo šaukštu išsemti, ar kurį galą?

Kiti bėgdami net ypatingos ištvermės parodydavo. Vienas, pavyzdžiui, kanalizacijos vamzdžiais, puspilniais vandens ir sutrų, praplaukė porą kilometrų. Kitas – dvylika valandų išsėdėjo, iki ausų pasinėręs išvietės vonioje, – visa buvo veltui: abudu grįžo kruvini, šunų apdraskyti.

Lenkai – retai bėgdavo, bet jie būdavo paprastai geriau pasiruošę. Vienas lenkas pabėgo, laisvėje pabuvo metus, – vėl pateko į lagerį ir antrą kartą išmovė, kad net jo pėdsakai dingo, – bet tai buvo vienintelis atsitikimas toks visoje lagerio istorijoje.

1943 metais dingo iš lagerio vienas lietuvis, ištupėjęs čionai jau ketverius metus, „plečkaitininkas“ toks, dėl visa ko pradžioje lenku užsirašęs. Tai buvo labai ramaus būdo vyras. Lageryje jį visi pažinojo, pasitikėjo juo, – sargyba jau jo nebekontroliuodavo. Ėjo jisai ir išėjo iš lagerio pro sargybą, – ji jo net nepaklausė, kur jis eina. Savo jėgomis perplaukė jisai per Vyslos abidvi šakas, tris mėnesius išbuvo laisvėj, bet į tėvynę patekti negalėjo: pakeliui jį išdavė moterys vokietės, pamačiusios jį bulves maistui bekasinėjant. Grįžo vargšas atgal į lagerį.

Kartą atgabeno į lagerį vieną lenką kalinio uniforma. Jis esąs Stargardo apylinkės ūkininkas; savo kumelėle važiavęs į turgų, bet jį užpuolę pabėgėliai katorgininkai, viską iš jo atėmę, o jį patį aprengę katorgininko drabužiais, todėl policija jį ir sulaikiusi. Lagerio valdžiai šito ūkininkėlio gaila pasidarė: ką gi, jis jau gatavai apsirengęs katorgininko drabužiais, – kurgi jį čia namo beleisi. Dėl visa ko uždarė jį į lagerį. Tiktai po trijų mėnesių paaiškėjo, kad tas ūkininkėlis buvo ne kas kita, kaip iš Štuthofo lagerio skyriaus, Hopehilio plytinės, pabėgęs kalinys.

Kartą viena rusė – tai tikrai meistriškai pabėgo.

Po rytinio apelio ji kažkaip nepastebėta prasmuko pro viduję lagerio sargybą ir atsidūrė prie laukujės sargybos grandinės.

– Kur tu, lakūdra, kulniuoji, – sako jai riebiai nusikeikęs ukrainietis sargybinis.

– V Ukrajinu, milenkij, idu, v Ukrajinu, – Ukrainon einu, meiluti, Ukrainon, – atsako ji jam švelniai.

– Nu, nu, prasmek... – nusikeikė riebiai ukrainietis ir nusisuko į šalį, savo sąmoju patenkintas. Po valandėlės žvilgteri jis atgal – moteriškės nebėr. Tikrai ji, matyti, prasmego pagal ukrainiečio patarimą. Visiškai prasmego. Ukrainietis iš nustebimo net keiktis nebeišgali, – balsas nebeišeina joks. Visas virpėdamas iš baimės, tučtuojau apie visa tai pranešė jisai valdžiai. Nepraėjo nė dešimties minučių, kaip buvo paleisti policiniai šunes, bet ir jie moters nebeužuodė, lyg ji į žemę būtų įlindusi. Taip jos daugiau niekas ir nebematė.

Kartą iš ryto atėjęs į darbą, pro raštinės langą matau nei šiokį, nei tokį reginį.