Berniokas atsakinėjo sąmojingai. Tai buvo vienintelė pagauta vagystė lagerio istorijoje, kuri liko nebaudžiama. Majeris įsakė išduoti berniokui didelį duonos kepalą, kad tiktai jis daugiau šunim gėdos nebedarytų. Tačiau tie šunes kitą kartą apsikiaulino dar begėdiškiau.
1944 metų pavasarį atvežė lagerin du piliečiu nuo Gardino. Tėvą ir sūnų. Tėvui apie šešias dešimtis metų, sūnui – kokie dvidešimt penki. Abu jie buvo įsitikinę metodistai ar kažin kaip tenai kitaip tikėjo. Tiktai mėsos abudu nevalgydavo, kiaulienos ir vištienos. Jokios mėsos, vienu žodžiu. Ir šeštadienį švęsdavo, ne sekmadienį. Ir prieš esesininkus kepurių nesiimdavo. Ir tekdavo gi jiedviem už tai! Esesininkai numuša jiem kepurę, jie tučtuojau ją vėl užsideda. Kad nenori kepurės nusiimti, galėtų gi be kepurės pabūti, bent kol esesininkas nueis po velnių. Bet jie taip nedarydavo. Prieš esesininką kepurę jie būtinai užsidėdavo.
Kepurę jie nusiimą tiktai prieš poną dievą. O prieš tokius velnio tarnus, kokie buvo, jų nuomone, visi esesininkai, jie kepurių nesiimliosią ir be kepurės nestovėsią. Be to, tai jiem ir didelė nuodėmė būtų.
Baisiai ištvermingi buvo tiedu gudeliai. Net jų kepurės sukiužo nuo nuolatinio tąsymo, bet jie vis tiek savo nusistatymo nepakeitė: prieš esesininką jie būtinai turėjo būti su kepure!
Dar karščiau jiem buvo, kai jiedu atsisakė lageryje bet kokį darbą dirbti. Jie sutikdavo tiktai pašluoti tą vietą, kur bloko viršininkas vaikšto. Visi gi kiti lagerio darbai tarnauja esą karui ir velniui, – vienam ir kitam jie netarnausią. Karas esąs dar šlykštesnis už velnią.
Klausimai apie šiuos puslapius
1. Ką parodo istorija apie du tikinčiuosius iš Gardino, kurie nenusiima kepurių prieš esesininkus ir atsisako dirbti?
Rašiniui: LaisvėTikėjimasŽmogaus vertė
Pažymėsime šioje naršyklėje, paskyros nereikia.