Esesininkai nesigailėjo pastangų šitokiom mintim iš jų galvelių išmušti. Bet gudiškos galvos pasirodo buvusios itin kietos. Nepasidavė jokiom lazdom. Gudeliai savo nusistatymo nepakeitė. Sėdi, būdavo, su kepurėm gyvenamajame bloke ir nieko nedirba. Taip nieko jiem ir nebuvo galima padaryti, – darbingumo dvasia įmušti!

Valdžia, išėjusi iš kantrybės, pasodino juodu į bunkerį, – gal jie ten geruoju nusprogs. Sėdi jiedu sau bunkery – ir nieko! Nesprogsta. Jiem net jokio skirtumo nėra, blokas ar bunkeris. Jie bunkery tegauna tiktai duoną ir vandenį, bet ir bloke jie nieko kita nevalgydavo. Jie įtardavo, kad pietų sriuboje būta kažkokios mėsos pėdsako, – jiem tokia sriuba buvo nuodėminga. Sėdi jiedu sau bunkeryje, duonele užkandžiauja, vandenėlį geria – ir nieko! Visiškai nieko jiem neatsitinka. Net neliesėja, vieni kaulai kaip buvo, taip ir liko.

Sėdi jie bunkeryje savaitę, sėdi kitą. Sėdi penktą, sėdi šeštą... Kol gi jie, po velnių, sėdės tenai?!

Valdžia vėl išeina iš kantrybės. Valdžia siunčia pas juos su pamokslu patį mokslingiausiąjį iš savo tarpo, – patį Klavaną.

Filosofijos rotenfiureris pasigavo tarkuoti sūnų, – gal gi tas bus sukalbamesnis?

– Gi, – sako sūnui Klavanas, – judu čia, bunkeryje, nugeibsite. Na, senis, tiek to, jam jau šiaip ar taip ir mirti būtų ne prošal, bet tu gi – jaunas. Tau gyventi reikia. Pagalvok tiktai!

– Aš kaip tiktai ir noriu mirti, – nenoromis panosėje murma sūnus.

– Kaip tai mirti nori? – stebisi Klavanas, – žiūrėk, mergelę dar kokią susirasi. Vesi, vaikučių susilauksi... Argi negera gyventi? Argi tu vesti nenori?

– Ne! – bamba savo panosėje metodiškasis sūnus, – su tokiais galvažudžiais, kaip tu ir visi kiti esesininkai, gyventi kartu aš nenoriu. Man gėda kartu su jumis gyventi, – Štai kas!