Esesininkai nesigailėjo pastangų šitokiom mintim iš jų galvelių išmušti. Bet gudiškos galvos pasirodo buvusios itin kietos. Nepasidavė jokiom lazdom. Gudeliai savo nusistatymo nepakeitė. Sėdi, būdavo, su kepurėm gyvenamajame bloke ir nieko nedirba. Taip nieko jiem ir nebuvo galima padaryti, – darbingumo dvasia įmušti!

Valdžia, išėjusi iš kantrybės, pasodino juodu į bunkerį, – gal jie ten geruoju nusprogs. Sėdi jiedu sau bunkery – ir nieko! Nesprogsta. Jiem net jokio skirtumo nėra, blokas ar bunkeris. Jie bunkery tegauna tiktai duoną ir vandenį, bet ir bloke jie nieko kita nevalgydavo. Jie įtardavo, kad pietų sriuboje būta kažkokios mėsos pėdsako, – jiem tokia sriuba buvo nuodėminga. Sėdi jiedu sau bunkeryje, duonele užkandžiauja, vandenėlį geria – ir nieko! Visiškai nieko jiem neatsitinka. Net neliesėja, vieni kaulai kaip buvo, taip ir liko.

Sėdi jie bunkeryje savaitę, sėdi kitą. Sėdi penktą, sėdi šeštą... Kol gi jie, po velnių, sėdės tenai?!

Valdžia vėl išeina iš kantrybės. Valdžia siunčia pas juos su pamokslu patį mokslingiausiąjį iš savo tarpo, – patį Klavaną.

Filosofijos rotenfiureris pasigavo tarkuoti sūnų, – gal gi tas bus sukalbamesnis?

– Gi, – sako sūnui Klavanas, – judu čia, bunkeryje, nugeibsite. Na, senis, tiek to, jam jau šiaip ar taip ir mirti būtų ne prošal, bet tu gi – jaunas. Tau gyventi reikia. Pagalvok tiktai!

– Aš kaip tiktai ir noriu mirti, – nenoromis panosėje murma sūnus.

– Kaip tai mirti nori? – stebisi Klavanas, – žiūrėk, mergelę dar kokią susirasi. Vesi, vaikučių susilauksi... Argi negera gyventi? Argi tu vesti nenori?

– Ne! – bamba savo panosėje metodiškasis sūnus, – su tokiais galvažudžiais, kaip tu ir visi kiti esesininkai, gyventi kartu aš nenoriu. Man gėda kartu su jumis gyventi, – Štai kas!

Klavanas, it šunelis paspraudęs uodegą, dūlina pas Majerį pranešti liūdnus savo misijos vaisius.

Kartą tuodu gudeliu išvedė iš bunkerio pasivaikščioti. Taip sau, saulaitėje pasišildyti, bunkeryje vis dėlto vėsoka kiek... Pakeliui užsukdino juos bevaikščiojant į šunų kiemą. Ten tarytum tyčia buvo jau palaidi keli vilkai ir tasai didysis razbaininkas – kudlius. Keistokas kiek buvo tasai sutapimas.

Suurzgė, susiraukė šunes, iltimis pakaleno. Vampsėdami prie gudelių pribėgo. Pribėgę pauostė, pauostė, pečiais truputį patraukė. Pakėlę snukius, žvilgterėjo į gardiniečių neskustus smakrus, uodegomis pavizgino.

Neee! Vegetariškos mėsos jie neėsią, – nutarė šunes ir nustrakaliojo prie varčios su savo šuniškais reikalais.

Valdžia kovą su tais sektantais aiškiai prakišo:

– Nei jie bunkeryje badu stimpa, nei juos šunes drasko...

Abu juodu grąžino į bloką sėdėti. Jokio darbo dirbti juos nebevertė. Su esesininkais galėjo kalbėtis sėdėdami ir su kepurėmis. Valdžios visos pozicijos sugriuvo. Po kelių savaičių juodu išvežė į kitą, į Buchenvaldo lagerį.

Šunim tačiau išėjo daug prasčiau negu tiem gardiniečiam. Šunų autoritetas lageryje visiškai krito. Visi jiem ilgą nosį rodė ir liežuvius jiem kaišiojo. Nusivylusi valdžia sumažino jiem mėsos porciją ir vietoj pyragaičių kažkokią košę jiem krėtė, – tokią šlykščią, kad niekas jos iš jų nebevogė.

Valdžia nustojo šunis besiuntinėjusi bėglių gaudyti. Vieton jų valdžia siuntė blokavus, šreiberius ir kapus, – visą rują. Ir šie per lagerio sklypą bėgo grynai šuniškai.

Lep-lep-lep-lekataj-lekataj, – lėkė dvikojė ruja.

Lėkė, šniukštinėjo, uostė. O suradusi kur pasislėpusį, išsigandusį bėglį, plėšė jį ir draskė ne blogiau už savo sėbrus – keturkojus bankrotus...

XLIV. Vikingų palikuonys

1943 metų rudeniop kokių trijų kilometrų atstume nuo mūsų lagerio pradėjo statyti kitą lagerį, tiktai daug mažesnį už mūsiškį. Naujoji statyba buvo pavadinta Germanenlager. Buvo mum gražaus galvosūkio, kokie gi germanai tame lageryje kalės? Pas mus buvo ir vokiečių, ir olandų, ir švedų, ir norvegų, ir amerikiečių, ir anglų, – atrodo, visi gi jie buvo germanų rasės. Ar yra dar kokia mum nežinoma germanų rasės atžala, – tikra, veislinė, kad jos nebūtų galima su kitomis maišyti?

Germanų lageris naujiem metam buvo visiškai gatavas, bet stovėjo tuščias. Tiktai 1944 metų kovo mėnesį atgabeno tam lageriui gyventojus – 265 norvegų policininkus.

Atvažiavo jie visi civiliai apsirengę. Faktinai tai buvo įvairūs aukštesnieji policijos valdininkai, daugumas jų – su aukštuoju mokslu, keli – net universiteto profesoriai. Visi jie buvo aukšti gražūs vyrai, atletai. Puikiai išauklėti džentelmenai. Nuoširdūs, malonūs. Labai geri kolegos.

Suėmė juos be jokio tardymo ir teismo, atidangino į Štuthofą. Matyti, suimti juos rengės jau anksčiau, nes patalpos jiem buvo jau prieš kelis mėnesius užusakytos.

Lagerio valdžia elgėsi su jais labai mandagiai, anaiptol ne kaip su mumis. Aprengė juos ne katorgininkų drabužiais, bet... italų kariška uniformai Užtat lageris juos tučtuojau praminė:

– Badoljo gvardija!

Maistą jiem davė dvigubą, – iš mūsų virtuvės pilną porciją ir iš SS virtuvės kareivišką pilną porciją. O mūsų lietuviškasai blokas juos rūkalais pradėjo šelpti, už ką jie mum vėliau labai gausiai atsilygino tikromis norvegiškomis silkėmis, kurias jie gaudavo didelėmis bačkomis. Buvo jų lageriui paskirtas specialus, gyvenąs drauge su jais, gydytojas, – pradžioje lenkas, paskui lietuvis, medicinos profesorius.