1943 metų rudeniop kokių trijų kilometrų atstume nuo mūsų lagerio pradėjo statyti kitą lagerį, tiktai daug mažesnį už mūsiškį. Naujoji statyba buvo pavadinta Germanenlager. Buvo mum gražaus galvosūkio, kokie gi germanai tame lageryje kalės? Pas mus buvo ir vokiečių, ir olandų, ir švedų, ir norvegų, ir amerikiečių, ir anglų, – atrodo, visi gi jie buvo germanų rasės. Ar yra dar kokia mum nežinoma germanų rasės atžala, – tikra, veislinė, kad jos nebūtų galima su kitomis maišyti?

Germanų lageris naujiem metam buvo visiškai gatavas, bet stovėjo tuščias. Tiktai 1944 metų kovo mėnesį atgabeno tam lageriui gyventojus – 265 norvegų policininkus.

Atvažiavo jie visi civiliai apsirengę. Faktinai tai buvo įvairūs aukštesnieji policijos valdininkai, daugumas jų – su aukštuoju mokslu, keli – net universiteto profesoriai. Visi jie buvo aukšti gražūs vyrai, atletai. Puikiai išauklėti džentelmenai. Nuoširdūs, malonūs. Labai geri kolegos.

Suėmė juos be jokio tardymo ir teismo, atidangino į Štuthofą. Matyti, suimti juos rengės jau anksčiau, nes patalpos jiem buvo jau prieš kelis mėnesius užusakytos.

Lagerio valdžia elgėsi su jais labai mandagiai, anaiptol ne kaip su mumis. Aprengė juos ne katorgininkų drabužiais, bet... italų kariška uniformai Užtat lageris juos tučtuojau praminė:

– Badoljo gvardija!

Maistą jiem davė dvigubą, – iš mūsų virtuvės pilną porciją ir iš SS virtuvės kareivišką pilną porciją. O mūsų lietuviškasai blokas juos rūkalais pradėjo šelpti, už ką jie mum vėliau labai gausiai atsilygino tikromis norvegiškomis silkėmis, kurias jie gaudavo didelėmis bačkomis. Buvo jų lageriui paskirtas specialus, gyvenąs drauge su jais, gydytojas, – pradžioje lenkas, paskui lietuvis, medicinos profesorius.