– Ką? Jūs norite veltui vokišką duoną valgyti?! – postringavo jisai norvegiškiem policininkam, – manote, kad jus čia ilgai taip ir laikys kaip lėles? Aš jus perspėju, turite įsijungti į bendrą kovą prieš germanizmo priešą...

Kraipė galvas norvegai, pamokslų klausydami. Priešintis atvirai nesipriešino, bet ir į kvislingišką biznį nesidėjo. Šypsojos tiktai sau panosėje, nieko nesakydami, velniai žino, ką manydami. Matyti, juodasai norvegų išgama-gestapininkas nelabai gerai pasisakydavo apie juos Majeriui, kad šis pradėjo juos keikti. Pradžioje vis dar už akių, paskui gi – ir akyse. Blude Sauhund, – ir šnekėk tu su juo!

Rugiapiūtės metu Majeris pradėjo ir norvegus klibinti į darbus, – siuntinėti į kaimus javų doroti:

– Karas esą eina dėl Europos kultūros, kiti kraują lieja, o jūs čia tinginiaujat! Turite padėti, – geruoju!

Reikia – tai reikia, ką gi darysi! Sudarė norvegai darbo komandą ir eina rugiapiūtėn. Tačiau po keleto dienų Majeris jau rieja juos:

– Jūs, tinginiai! Blude Sauhund, jūs nenorite darbo dirbti? Sabotažas? Ką?!

Vokiečių ūkininkai norvegais darbininkais buvo smarkiai nepatenkinti. Lenkų, rusų kalinį darbininką jie galėjo stumdyti ir lamdyti kaip nori, – šie darbininkai jokių teisių neturėjo. Norvegai gi gyvena savo protu, ūkininko smarkavimu šypsosi, jo grūmojimų visiškai nesibaido. Vokiečių ūkininkai ir pasiskundė norvegais Majeriui, – šitokių darbininkų jiem esą daugiau nereikia...

Majeris norvegų į kaimą daugiau nebesiunčia, – vietoje juos keikia. Pagaliau jis ėmė jiem primygtinai siūlyti užsidėti vokišką SS uniformą su norvegišku ženkliuku ir perimti lagerio apsaugą. Norvegai tiktai nusijuokė dėl tokio pasiūlymo. Majeris ėmė jiem visokiais velniais grūmoti. Juodasai kvislingininkas pamokslininkas dingo iš lagerio.